Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę
2025 02 14 / Malvina Jelinskaitė („Šiaurės atėnai“)
Virtuali vaizdinija šiandien yra žmogaus kasdienybės dalis, o takus santykis tarp dabarties ir virtualumo tampa savotiška tarpine medijuojama realybe, vizualine būtimi, kurioje kuriamos asmeninės ir grupinės tapatybės, konstruojamos savotiškos atminties kapsulės. Kalba ir fotografija tampa partnerėmis kuriant naują, save dekonstruojantį pasakojimą, kuris verčia kiekvieną iš jų būti (ne) savimi. Paskutinėje postfotografijos fazėje atsiranda subjektyvumas, „negyvenantis individe“. Tai veda į neontologinį santykį su pasauliu ir pačiu savimi. O masinė visuomenė virsta amorfiška mase.
Užrašai apie fosilijas, griuvėsius ir sudėtingus objektus
2024 12 27 / Geistė Marija Kinčinaitytė
Pauliaus Petraičio kuruotoje parodoje „Forma kaip funkcija“ pristatomi estų menininkai Paulas Kuimetas, Kristina Õllek ir Ruudu Ulas, kurių praktikoje fotografija atsiskleidžia kaip dialogas tarp materialumo ir konceptualių ieškojimų. Šių menininkų kūryboje forma yra aktyvus elementas, neatsiejamas nuo kuriamos prasmės. Judant galerijos erdvėse, esame kviečiami fotografiją permąstyti iš naujo – kaip mediją, kuri leidžia pasaulį ne tik pastebėti, bet ir kritiškai bei fiziškai su juo sąveikauti, judėti atvaizdo paviršiaus klostėmis, kur mintys ir materija susilieja į konceptą, formą ar jausmą.
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
2024 12 23 / Paulina Blažytė
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausiai galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples, kaip susispaudžia akordeonas, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo.
Riba tarp grožio ir mirties. Agnės Juodvalkytės paroda „Anska“
2024 12 11 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Internete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga, o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus.
Ne mano (išdrožtu) šaukštu valgau ne mano (išvirtą) sriubą
2024 11 08 / Ričardas Šileika
Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijų“ parodoje rodomų vaizdų apkalbėtinos / aprašytinos asociatyvios temos: žmogaus ir gyvūno savitarpiavimo ir bendrakūniškumo sąsajos ir atsajos; moters archetipo šiuolaikinėje visuomenėje persimainymo aspektai; sukurtos dirbtinės tikrovės vaizdų mentaliniai ir emociniai rezonansai; graikų mitinių būtybių (sfinksų, minotaurų, gorgonių, chimerų, grifonų) „reinkarnacija“ XXI amžiaus mene.
Mažame kambaryje su dirbtiniu intelektu. Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“
2024 10 25 / Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė („7 meno dienos“)
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
Sutikti fotografiją, pažinti fotografą, aplankyti užkulisius
2024 10 10 / Miglė Markulytė (Artnews.lt)
Šeštadienis, rugsėjo 14 diena. Paskutinis 47-ojo tarptautinio fotografų simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ vakaras – uždarymo renginys „Sangritoje“. Nors jau rudenėja, ore dvelkia nesitraukianti pajūrinė vasara, atsiduodanti pušų sakais ir laužo dūmu. Mano mintys, palikusios nuovargyje ištirpusį kūną, sklendžia eksperimentinio ambiento takeliais, o prieš užmerktas akis sluoksniuojasi visą savaitę stebėtų prezentacijų nuotrupos.
Ruduo ir vėl prasideda tarptautiniu fotografijos simpoziumu „Nida. Sutikti fotografiją“
2024 10 01 / Agnė Narušytė
„Arbata su Saimonu, Adamu ir Ieva prieš prasidedant Nidos fotosimpoziumui“, – Ieva Rutė užrašė ant man skirto fotopopieriaus gabalėlio, kur savąjį šviesos atspaudą paliko Yilam First Flush arbata iš Nepalo kalnų. Vėl Ieva Rutė su pilna kuprine rankų darbo puodelių, kad visiems užtektų. Per pirmuosius pusryčius susėdame prie vieno stalo, plepam be galo, geriam arbatą be galo, matyt, šiek tiek nenorėdami, kad prasidėtų paskaitos ir menininkų prisistatymai, nes kai prasidės, tai ir baigsis. Tad mėginame užlaikyti pradžią.
Pokalbis su Ieva Maslinskaite
2024 09 03 / kalbina Marija Martinaitytė
Ekologinė krizė yra viską persmelkianti problema, kuri atsispindi ir šiuolaikiniame mene. Matome daug parodų, darbų, projektų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie ekologinę krizę arba ieško galimų jos sprendimų. Labai dažnai jie būna reprezentatyvūs, ypač susiję fotografija, nes ji, žinoma, neatsiejama nuo reprezentacijos. Tačiau tada kyla klausimas, kaip mes reprezentuojame nežmogiškuosius kitus, kaip reprezentuojame aplinką?
„I CAN‘T REMEMBER MY LAST DREAM“
2024 08 16 / Ričardas Šileika
Gytis Skudžinskas vaizdais ir tekstais dygsniuoja savo „biografiją“ (savo vidinį portretą) tekstais ir vaizdais. Vaizdus prisiuva tekstais, tekstus sulopo vaizdais. Tik tradicinei akiai vaizdas visada yra reikšmingesnis. Tačiau lygiaverčiams vyzdžiams abu išraiškų / paraiškų būdai yra lygūs. O šiosios ekspozicijos atveju dar ir pramaišiui. Kaip dešinė ranka plauna kairę, taip kairė plauna dešinę. Kaip nugirstama abiem ausimis, gi neįspėsi, kuri ausis nugirdo šiek tiek pirmiau.
