Ne mano (išdrožtu) šaukštu valgau ne mano (išvirtą) sriubą
2024 11 08 / Ričardas Šileika
Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijų“ parodoje rodomų vaizdų apkalbėtinos / aprašytinos asociatyvios temos: žmogaus ir gyvūno savitarpiavimo ir bendrakūniškumo sąsajos ir atsajos; moters archetipo šiuolaikinėje visuomenėje persimainymo aspektai; sukurtos dirbtinės tikrovės vaizdų mentaliniai ir emociniai rezonansai; graikų mitinių būtybių (sfinksų, minotaurų, gorgonių, chimerų, grifonų) „reinkarnacija“ XXI amžiaus mene.
Mažame kambaryje su dirbtiniu intelektu. Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“
2024 10 25 / Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė („7 meno dienos“)
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
Sutikti fotografiją, pažinti fotografą, aplankyti užkulisius
2024 10 10 / Miglė Markulytė (Artnews.lt)
Šeštadienis, rugsėjo 14 diena. Paskutinis 47-ojo tarptautinio fotografų simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ vakaras – uždarymo renginys „Sangritoje“. Nors jau rudenėja, ore dvelkia nesitraukianti pajūrinė vasara, atsiduodanti pušų sakais ir laužo dūmu. Mano mintys, palikusios nuovargyje ištirpusį kūną, sklendžia eksperimentinio ambiento takeliais, o prieš užmerktas akis sluoksniuojasi visą savaitę stebėtų prezentacijų nuotrupos.
Pokalbis su Ieva Maslinskaite
2024 09 03 / kalbina Marija Martinaitytė
Ekologinė krizė yra viską persmelkianti problema, kuri atsispindi ir šiuolaikiniame mene. Matome daug parodų, darbų, projektų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie ekologinę krizę arba ieško galimų jos sprendimų. Labai dažnai jie būna reprezentatyvūs, ypač susiję fotografija, nes ji, žinoma, neatsiejama nuo reprezentacijos. Tačiau tada kyla klausimas, kaip mes reprezentuojame nežmogiškuosius kitus, kaip reprezentuojame aplinką?
„I CAN‘T REMEMBER MY LAST DREAM“
2024 08 16 / Ričardas Šileika
Gytis Skudžinskas vaizdais ir tekstais dygsniuoja savo „biografiją“ (savo vidinį portretą) tekstais ir vaizdais. Vaizdus prisiuva tekstais, tekstus sulopo vaizdais. Tik tradicinei akiai vaizdas visada yra reikšmingesnis. Tačiau lygiaverčiams vyzdžiams abu išraiškų / paraiškų būdai yra lygūs. O šiosios ekspozicijos atveju dar ir pramaišiui. Kaip dešinė ranka plauna kairę, taip kairė plauna dešinę. Kaip nugirstama abiem ausimis, gi neįspėsi, kuri ausis nugirdo šiek tiek pirmiau.
Fotografiniai Vikšraičio triukai su tikrove. Paroda „Vietinis“
2024 05 17 / Gediminas Jasinskas („7 meno dienos“)
Įsivaizduoju – įsivaizduokite ir jūs, – kad viena smagiai nusiteikusi, dailiai pasipuošusi šeima atvyksta į fotostudiją. Fotografas Rimaldas Vikšraitis jau laukia savo klientų, kalbina, drąsina juos, paruošia natūraliai atrodantį apšvietimą, sudėlioja rekvizitus. Fotografuoja juostoje, iš karto skuba ryškinti ir spausdinti. Atneša nuotrauką: kukliame kambaryje prie indais apkrauto stalo sėdi keturi žmonės. Priešais stalą, pirmame plane, – kiaulės galva dubenyje, atrodo, niekam nerūpinti, nesukelianti jokių klausimų. Galiausiai viduryje stalo puikuojasi butelis degtinės – tai kompozicijos (ir vaizduojamojo pasaulio) pagrindinė ašis, visatos centras, nustatantis aplinkinių kūnų orbitavimo liniją.
Sava mistika. Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“
2024 04 19 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose?
Tai tėra klaidos. Nicolo Reinharto paroda Prospekto galerijoje
2024 01 12 / Aurelija Maknytė („7 meno dienos“)
Kuo tampa klaida, jeigu ji nuolat kartojama? Ar visas klaidas galime vadinti nesėkmėmis? Pasak kai kurių teorijų, net gyvosios gamtos evoliucijos varikliuką suka genetikos klaidos. Geriausios klaidos prisideda prie tobulėjimo proceso. Vadinasi, klaidos gali būti naudingos. Iš klaidų, kaip sakoma, mokomės. Kaip sakoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų. Bet savos klaidos brangesnės. Įvairiomis to žodžio prasmėmis.
Dvylika kvadratų. Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“
2023 11 21 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Urbono fotografijų iš Rytų Prūsijos paroda vasarą veikė Priekulės geležinkelio stotyje. Dabar visų jo ciklų fragmentus Vilniuje pristato kuratoriai Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys. Nedidelėse parudintose fotografijose – kasdieniški daiktai, per kambarį per greitai prašlepsintys namiškiai, keletas vaizdų iš Rytprūsių, „Requiem seniems džinsams“, „Gliukų“ teatras. Ant sienų sukabintos mozaikos detales reikia prisiartinti, žiūrėti prikišus nosį, kad pastebėtum smulkiausius, dažnai tamsoje ar šviesos pliūpsnyje pranykstančius daiktelius.
Raimundas Urbonas: „Savo fotografijoje aš poeziją matau“
2023 10 11 / Danguolė Ruškienė
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje.
