R. Danisevičius – apie žiniasklaidos fotografų realybę ir ypatingą D. Grybauskaitės kadrą
2026 04 15 / Gerda Minajevaitė („Lietuvos rytas”)
„Nepatikėsite, bet ne“, – paklaustas, ar kada nors svarstė pasukti kitu keliu, su šypsena atsakė vienas žinomiausių šalies spaudos fotografų, fotomenininkas Ramūnas Danisevičius. Kaip ir daugelis fotografijos meistrų, su fotoaparatu Ramūnas susipažino dar vaikystėje, o per kelis dešimtmečius, praleistus šiame greitame, kūrybiškame ir nuolat kintančiame darbe, jis nesigaili nė vienos akimirkos.
Kažkur fotografijoje ar Lietuvoje. Alvydo Lukio paroda
2026 02 13 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.
Matymas yra šių dienų auksas. Vadimo Šamkovo paroda
2026 01 09 / Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“)
Sprendimo, matavimo akimis pauzėje sustingę kuratoriai ir kuratorės, klausymo ir įsivaizdavimo personifikacijomis virtę techniniai darbuotojai, beveik bibliniais šviesos pluoštų skleidėjais tapę šviesos dailininkai, ranka rodantis generalinis direktorius ir titaniškai sunkų paveikslą keliantis darbuotojas šiame kontekste yra lygūs ir visi panašūs į faunus, danajas, titanus, didikus, pastorinių scenų veikėjus iš skulptūrų, tapybos, grafikos – dailės (bet ir kino, visos vizualybės) istorijos ir kasdienybės.
Vaizduoti tai, kas neatvaizduojama
2025 11 25 / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Kaip vaizduoti ir pasakoti apie tai, ko žmogus negali iki galo įsivaizduoti? Šį klausimą svarstė Amitavas Ghoshas 2016 m. savo garsioje knygoje „The Great Derangement: Climate Change and the Unthinkable“. „Didžiuoju pakrikimu“ indų rašytojas pavadino dabartinius Žemės ir žmonijos virsmus – antropogeninės veiklos sukeltą globalią klimato kaitą – reiškinį, kurio mastas toks didelis, kad tradicinis mąstymas pakrinka ir kultūrinė vaizduotė nepajėgia jo aprėpti. Tad pagrindinis antropoceno estetikos klausimas kyla dėl įsivaizduojamumo ir atvaizduojamumo.
Kaip prognozuoti „baisius orus“ (arba mirtinos gamtos metaforos)
2025 11 15 / Skaidra Trilupaitytė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Šį tekstą įkvėpė kai kurie rizikingomis sąlygomis užfiksuoti gamtos kataklizmų vaizdai 2025-ųjų dokumentiniuose filmuose: Alexandros Lacey režisuotas „The Twister: Caught in the Storm“ ir kelių dalių dokumentinė juosta „Katrina: Come Hell and High Water“ (kūrėjai: Geeta Gandbhir, Samantha Knowles ir Spike Lee). Pirmajame pasakojama, kaip 2011 m. gegužę stichija sugriovė Džoplino miestą Misūrio valstijoje JAV. Autentiški fragmentai (dalis įvykių liudininkų fiksavo aplinką išmaniaisiais telefonais) padeda prisiminti istoriją apie ką tik diplomus gavusius abiturientus, kurie iškart po iškilmių išgyveno neįprasto stiprumo, monstru pramintą tornadą ir jo liūdnas pasekmes.
(i š) fik suojant
2025 11 06 / Paulius Petraitis | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Fotografija gimė iš paradokso: troškimo įamžinti tai, kas nepastoviausia. Tai technologija, kilusi iš mokslinio ir kultūrinio siekio sustabdyti patį laiką: atspindžio blyksnį, prabėgantį šviesos žaismą, pasaulio formų dėlionės akimirksnį. Šis pirminis siekis įtvirtinti pastovumą nuo pat pradžių buvo įrašytas į fotografijos tapatybės suvokimą. 1839 m. vienas iš fotografijos pradininkų Williamas Henry Foxas Talbotas džiaugėsi: „Netvariausią dalyką, šešėlį... galima sulaikyti visam laikui.“ Tais pačiais metais valstybės veikėjas François Arago pristatė fotoaparatą ne kaip meno įrankį, o kaip mokslo instrumentą, tolygų termometrui ir barometrui. Toks apibrėžimas giliai įsišaknijo ir nulėmė visuomenės įsitikinimą, kad naujasis aparatas yra objektyvus įrašymo prietaisas, kad jis „neinterpretuoja. Jis registruoja.“
Sklandant virš ledynų kartu su Geiste Marija Kinčinaityte
2025 10 30 / Agnė Narušytė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Tirpstantys ledynai – turbūt ikoniškiausias klimato kaitos vaizdinys. Ledynai, kuriuose žmogui sunku išgyventi, yra baltųjų meškų habitus, joms palanki ekosistema – ant ledo jos medžioja. Ledui tirpstant, meškoms tenka medžioti vis toliau nuo kranto, maistas tampa sunkiai pasiekiamas. Sulysusių baltųjų meškų vaizdai prieš ketvirtį amžiaus buvo transliuojami per televiziją mėginant perspėti Žemės turtų eikvojimu užsižaidusią žmoniją. Vargstanti baltoji meška tarsi liudijo, kad klimatui keičiantis galas ateis ir patogiam žmonių gyvenimui.
Planetinis mąstymas. Įvadas žurnalui „Fotografija“
2025 10 25 / Geistė Marija Kinčinaitytė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Mūsų santykis su planeta – ir būdas, kaip ją regime, – pakito nuo pirmųjų iš kosmoso darytų Žemės nuotraukų. Žvelgiant iš toli, planeta tampa artefaktu, kuriuo galima manipuliuoti: technologine sistema, kosminiu laivu, ištekliais, modeliais ir inžineriniais projektais. Nuotolinis stebėjimas neatsiejamas ir nuo bandymų apskaičiuoti klimato krizės mastą bei analizuoti antropogeninės veiklos poveikį ekosistemoms. Gamtos pasaulį, jo būsenas ir nerimą keliančių stichijų padarinius dažnai suvokiame per atstumą – per ekranus, simuliacijas ir jutiklius, kurie paverčia gamtos procesus duomenimis bei cirkuliuojančiais vaizdais ir formuoja mūsų aplinkos suvokimą.
Universalus praeities ilgesys. Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“
2025 10 24 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni? Kai esi suaugęs, lieka mažiau ateities interpretacijų, nes ateitis jau lyg ir atėjo. Praeitis tampa tašku laike, kai viskas buvo tiesiog paprasčiau. Tik ar iš tikrųjų?
Niépceʼo parašas. Fotografų susitikimai Nidoje 2025
2025 10 10 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Iš fotografijos simpoziumo Nidoje parsivežiau keletą knygų ir tris suvenyrus. Pirmasis – tai neryški, spausdintuvo išspjauta nuotrauka ant čekiams skirto popieriaus. Ten – aš, stovinti naujojo kultūros centro „Agila“ sienos fone. Nuotrauka tokia blyški, kad mane vargiai kas atpažins. Ir pati beveik neatpažįstu, bet žinau, kad čia aš. Tiesa, kad ją galėčiau kiek nelegaliai pasiimti, stabtelėjau dukart priešais fotoaparatą. Mat Pauliaus Ruko instaliacijos „In situ“ tikslas buvo materialiu įrašu paliudyti kiekvieno iš mūsų buvimą, bemat paverčiamą vaizdinių šiukšlių krūva. Mano atvaizdas irgi išnyks, nes šios laikmenos priedermė – nesaugoti nereikšmingų įrašų per ilgai.
