Kol neužpuolė skambučiai. „Nida. Sutikti fotografiją“
2026 10 02 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal.
Penkios išvados apie rajų žvilgsnį: Volungės Aušros Griškonytės personalinė paroda
2026 09 23 / Banga Elena Kniukštaitė („370“)
Žvilgsnis yra rajus. Jam neužtenka pamatyti žmogų – jis nori jį atpažinti, įvardyti, priskirti kategorijai ir paaiškinti. Susidūręs su tuo, ko negali iškart perskaityti, žvilgsnis retai sustoja: jis ieško vis naujų ženklų, kol nepažįstamas kūnas tampa bent kiek suprantamas ir todėl saugus. Tačiau ką toks troškimas sužinoti pasako ne apie stebimą žmogų, o apie patį stebėtoją?
Ani. Dvi Volungės Aušros Griškonytės parodos Vilniuje
2026 09 18 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Vilniuje šiuo metu veikia net dvi menininkės Volungės Aušros Griškonytės parodos, gvildenančios kreivas ir takias lytines tapatybes. Kultūrinės queer erdvės „išgirsti“ galerinėje dalyje eksponuojama ankstyvoji autorės kūryba iš serijos „Kekšės“ (1999–2003) – čia intymioje, kamerinėje namų erdvėje užfiksuotos drag karalienės. Nors dalis atvaizdų jau rodyti MO muziejuje ar Šiuolaikinio meno centre veikusiose parodose ir pamažu įgauna kultinių statusą, kita eksponuojama dalis – nauja ir ne iki galo pažįstama.
Užkulisiai. Pokalbis su fotografu Simonu Changu
2026 09 11 / Marija Martinaitytė
Gegužės pabaigoje su fotografu Simonu Changu, einant paskutinėms jo dienoms Nidoje, kalbėjomės apie Nidos specifiką, greitai bėgantį laiką, nuolatinę kaitą ir fotografiją kaip lėtą stebėjimo būdą. „Kai susiduri su tokia gryna gamta, atrandi tuos dingusius gebėjimus, tam tikra prasme tampi jautresnis. Tai labai geras jausmas – ne tik kaip fotografui, bet ir kaip žmogui.“
Nutildytas kasdienybės triukšmas
2026 07 29 / Paulina Blažytė
Apie būtį menininkas Mindaugas Gabrėnas kalba apibendrinimais, kurių vizualumas daugiausia sudarytas iš gamtos tykumo, miesto romantikos bei čia įsiterpiančio žmogaus. Nepaisant to, kad žmogus atvaizduose pasitaiko itin dažnai, jis niekuomet nėra konkretus, apčiuopiamas ir visuomet išlieka anonimiškas, tolimas. Tokiu būdu kiekviena(s), susidurianti(s) su fotografija, tarsi turi galimybę tapatintis ir užimti neidentifikuojamo, horizonte stypsančio silueto vietą. Kita vertus, individualių bruožų stokojantis žmogus sunkiai tampa kuo nors atpažįstamu, artimu ir neretai lieka tik tuščiu indu.
R. Danisevičius – apie žiniasklaidos fotografų realybę ir ypatingą D. Grybauskaitės kadrą
2026 04 15 / Gerda Minajevaitė („Lietuvos rytas”)
„Nepatikėsite, bet ne“, – paklaustas, ar kada nors svarstė pasukti kitu keliu, su šypsena atsakė vienas žinomiausių šalies spaudos fotografų, fotomenininkas Ramūnas Danisevičius. Kaip ir daugelis fotografijos meistrų, su fotoaparatu Ramūnas susipažino dar vaikystėje, o per kelis dešimtmečius, praleistus šiame greitame, kūrybiškame ir nuolat kintančiame darbe, jis nesigaili nė vienos akimirkos.
Kažkur fotografijoje ar Lietuvoje. Alvydo Lukio paroda
2026 02 13 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.
Matymas yra šių dienų auksas. Vadimo Šamkovo paroda
2026 01 09 / Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“)
Sprendimo, matavimo akimis pauzėje sustingę kuratoriai ir kuratorės, klausymo ir įsivaizdavimo personifikacijomis virtę techniniai darbuotojai, beveik bibliniais šviesos pluoštų skleidėjais tapę šviesos dailininkai, ranka rodantis generalinis direktorius ir titaniškai sunkų paveikslą keliantis darbuotojas šiame kontekste yra lygūs ir visi panašūs į faunus, danajas, titanus, didikus, pastorinių scenų veikėjus iš skulptūrų, tapybos, grafikos – dailės (bet ir kino, visos vizualybės) istorijos ir kasdienybės.
Vaizduoti tai, kas neatvaizduojama
2025 11 25 / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Kaip vaizduoti ir pasakoti apie tai, ko žmogus negali iki galo įsivaizduoti? Šį klausimą svarstė Amitavas Ghoshas 2016 m. savo garsioje knygoje „The Great Derangement: Climate Change and the Unthinkable“. „Didžiuoju pakrikimu“ indų rašytojas pavadino dabartinius Žemės ir žmonijos virsmus – antropogeninės veiklos sukeltą globalią klimato kaitą – reiškinį, kurio mastas toks didelis, kad tradicinis mąstymas pakrinka ir kultūrinė vaizduotė nepajėgia jo aprėpti. Tad pagrindinis antropoceno estetikos klausimas kyla dėl įsivaizduojamumo ir atvaizduojamumo.
Kaip prognozuoti „baisius orus“ (arba mirtinos gamtos metaforos)
2025 11 15 / Skaidra Trilupaitytė | „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45)
Šį tekstą įkvėpė kai kurie rizikingomis sąlygomis užfiksuoti gamtos kataklizmų vaizdai 2025-ųjų dokumentiniuose filmuose: Alexandros Lacey režisuotas „The Twister: Caught in the Storm“ ir kelių dalių dokumentinė juosta „Katrina: Come Hell and High Water“ (kūrėjai: Geeta Gandbhir, Samantha Knowles ir Spike Lee). Pirmajame pasakojama, kaip 2011 m. gegužę stichija sugriovė Džoplino miestą Misūrio valstijoje JAV. Autentiški fragmentai (dalis įvykių liudininkų fiksavo aplinką išmaniaisiais telefonais) padeda prisiminti istoriją apie ką tik diplomus gavusius abiturientus, kurie iškart po iškilmių išgyveno neįprasto stiprumo, monstru pramintą tornadą ir jo liūdnas pasekmes.
