„Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą“, – rašė fotografas Kęstutis Stoškus 2004 m. E. Karpavičiaus leidyklos išleistam savo kūrinių albumui.

Nuo tada praėjo beveik dvidešimt metų. Elegantiškai klasikinį knygų dizainą puoselėjusio Eugenijaus Karpavičiaus nebėra, o Vilnius tampa vis labiau vitrininis ir plastikinis. Rotušėje surengta tų pačių Stoškaus fotografijų paroda mus grąžina į virsmo pradžią – pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio antrąją pusę, nors yra ir vėlesnių nuotraukų. Leidžiant albumą tai buvo dabarties vaizdai, bet juos fiksuodamas fotografas stengėsi išvalyti ar bent pridengti viską, kas nauja, fotografijas pateikti tarsi stabtelėjimus prieš ateičiai įvykstant. O dabartinėje parodoje – jos jau praeities stacijos pamąstymui apie tai, kas mieste nekinta, nors ir pažeista laikinumo.

Straipsnį skaitykite čia