Robertas Gabrys: „Fotografija - visada „ant bangos“
2018 01 16 / Rūta Žukė, „Vakarų ekspresas“
„Roberto darbai - tai tylos ir pauzės estetika, bendravimas su žiūrovu, dažniau lydimas vidinio balso nei aiškaus žodžio.“
Fotomenininkas R. Požerskis: pralaimėjimai mus grūdina
2018 01 06 / Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė, "Kauno diena"
"Kaip kažkada pasakė mano mokytojas Aleksandras Macijauskas, pasirinktą temą ar objektą reikia išfotografuoti taip plačiai ir giliai, kad jau kitiems neliktų erdvės dar ką nors sukurti. Aš taip ir padariau."
Fotografas Stasys Povilaitis: Esu snobas ir to nesigėdinu
2017 12 11 / Danutė Šepetytė, „Vakarų ekspresas“
Stasys Povilaitis, fotografas, turėčiau sakyti - fotomenininkas, bet bijau, kad jam taip nepatiks (nors beveik visi šios genties atstovai neprieštarautų šitaip pašaukti), nesiimtų nei jūsų, kuklus skaitytojau, nei manęs, kuklios žurnalistės, fotografuoti: nepykite, sakytų, va kai gausite Nacionalinę premiją arba jei imsiu jus garbinti, tada prašom. Ir ne tik dėl to, kad gailėtų brangios fotojuostos, ne, sako: „Esu snobas ir to nesigėdinu.“
Ką veikia parodos? Trys autoriai trimis požiūriais
2017 11 24 / Monika Krikštopaitytė, „7 meno dienos“
Gintauto Trimako „Išėjimai“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje. Giedriaus Jonaičio „Mano istorijos“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Andriaus Zakarausko tapybos paroda „Bodybuilding“ Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“.
Skrendu viena. Įspūdžiai iš konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“
2017 11 17 / Agnė Narušytė, „7 meno dienos”
Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo.
Fiksuojant laiką ir tylą
2017 10 22 / Rūta Šetikaitė, „Vox Art“
Kas būtų, jei į fotografiją pamėgintume žvelgti... taupiau? Įsivaizduokite: išvykstate į ypatingą ir ilgai lauktą kelionę ir turite tik fotoaparatą ir juostelę su 24 kadrais. Kaip pasikeis objektai, kuriuos norėsite įamžinti? Kokius kriterijus taikysite kiekvienam iš jų, kad patektų į itin ribotos talpos juostą? Apie tokį lėtą fotografavimą, apgalvojant, išlaukiant, subrandinant mintį, mes kalbamės su vienu ryškiausių Lietuvos fotomenininkų Remigijumi Treigiu.
Žvilgsnis iš šono: Nidos seminaras tarptautiniame kontekste
2017 10 01
Fotografijos seminaras Nidoje nuo pat pradžių buvo tarptautinis. Žinoma, griuvus geležinei uždangai jis tapo dar atviresnis, atsirado galimybė kultūriniams mainams su Vakarais. Seminaro organizatoriai ir dalyviai vis dar svarsto, kaip tiksliau apibrėžti renginio specifiką šiandieniame globaliame kontekste. Galbūt šią užduotį palengvintų žvilgsnis iš šono – jei įvertintume seminaro koncepciją tarptautiniu mastu.
Tylusis fotografijos riteris
2017 08 01 / Gražina Juodytė, „Vakarų ekspresas“
„Man Vaclovas Straukas buvo puikus ankstyvos jaunystės draugas, iš kurio pirmiausiai mokiausi nuoširdaus, nevaidinto bendravimo. Ir nesavanaudiškumo“, - apie Anapilin iškeliavusį uostamiesčio garbės pilietį sakė Klaipėdos fotografų bendruomenės narys Saulius Jokužys, labiausiai vertinantis V. Strauko sukurtą ciklą „Kopos“.
A. Macijauskas: mums reikia ir proto, ir kumščių, ir širdies
2017 07 31 / Jūratė Kuzmickaitė, „Kauno diena“
"Suirusiam dabarties pasauly fotografija gali mums kalbėti", – pristatydamas Aleksandro Macijausko fotoalbumą "Ratas" sakė Sigitas Geda. Jo žodžiai, prieš septyniolika metų įrašyti vieno žinomiausių Lietuvos fotografų albume, nepavaldūs laikui. Kaip ir palinkėjimas: "Tegu Viešpats leidžia mums atsukti gyvenimo juostą."
Televizinė apoteozė ir bête noire žaidžia „žemes“. Algirdo Šeškaus paroda „TV“ ŠMC
2017 06 01 / Jogintė Bučinskaitė, artnews.lt
Kai Šiuolaikinio meno centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija surengė Algirdo Šeškaus fotografijų parodą „TV“, pamaniau, koks tai simboliškai paradoksalus gestas – dažniau juk ŠMC atsiduria televizijoje, nei televiziją galima apžiūrėti ŠMC. Vienu ar kitu atveju vykstanti sinergija verčia galvoti apie (meno) reprezentavimo apytakas būtent televiziniu formatu: kiek tai šiandien vis dar aktualu ir reikalinga, kas ką užgožia, kiek vienas kitam padeda, o gal net ir kenkia?
