Žiūrovo Ričardo Šileikos mindžikavimai ir gliaudenimai „Prospekto galerijoje“

 

     Kas yra restartas? Ar jis vyksta savaime? Ar būtina naudoti pastangas?

 

Kiekvieną rytą kai pakylame iš savo lovų, iš patalų – tai yra restartas?

 

Restartas yra kelionė? Restartas yra nelaimė, liga? Restartas yra to paties skonio kitas skonis? Įbridimas į tą pačią upę antrą ir trečią kartą?

 

     Tos pačios situacijos „per(si)organizavimas“ kitaip? To paties vaizdo pateikimas / išvydimas kitu rakursu?

 

Dar šimto, dar tūkstančio eilėraščių apie meilę, apie mirtį parašymas vis kitaip ir kitaip?

 

Aha, yra perkrovimų sukąstais dantimis, privalomų programinių permainų, sujungimų ir išdraskymų, pervadinimų kitais vardais. Tai tik apgaulės ir prievartos reikalai, tikinant šviesesne rytdiena ir lengvesne ateitimi.

 

     Ką reiškia restartas menuose ir literatūrose? Temos per amžius amžinuosius tos pačios, šakninės, tos pačios esminės. Taigi telieka apvalkalai, formos, išraiškos, mados, naujoviškesnės versijos. Kitaip sakant, nauji žodžių deriniai, nauji vaizdų dariniai, keičiamos pauzių dažnis ir trukmė. Kitaip sukibirkščiavusių neuroninių jungčių fiksacija, apipavidalinimas ir pateikimas. Ir tatai – dažniau ir neišvengiamiau – pateikta / pateikiama naujomis technologijomis.

 

 

                                                         Daphne van de Velde (Olandija)

 

     Bet kokius objektus, bet kokius subjektus ir sukuria, ir apibrėžia žmogiškojo proto intelektas. Tačiau lygiai taip pat protas gali perdėlioti kitus (netgi prieštaraujančius) suvokimo variantus. Juk mokytojas ir mokinys yra toje pačioje klasėje. Ir jie dažnąsyk „apsikeičia“ vaidmenimis. Nors šviečiamoji (iš tikrųjų gana miglota ir apytamsė) švietimo sistema yra vienareikšmiškų žinių ir tiesų (į kurias įeina ir niekaip nepatikrinami, neįrodomi faktai ir istorijos) teroristinė transliuotoja ir brukėja.

 

     O menininko siūlomo / eksponuojamo kūrinio vibracijas tik imlus ir plačiaregintis stebėtojas gali individualiausiai gaudyti nuosavu imtuvu. Ar kūrinys atrodytų aiškus ir sklandus, ar kūrinys atrodytų tik fragmentuotas kontekstinis perpasakojimas, žiūrovo valia ir geba jį susidėlioti, susiverti ant savo smilgos.

 

Atkurti ir prikelti „pasiūlytą“ situaciją – savo vaizduotės lape, jį numarinti ir užlaidoti – savo vaizduotės kape.

 

     Fakto įrodymai nebėra faktai. Įvykio pasakojimas jau yra beletristika. Tačiau viskas yra pateikiama už grynų gryniausią pinigą. Nes faktas „iššaukia“ emocijas, sukuria būsenas. Žmogaus protas nesugeba priimti, suvokti esaties be interpretacijų, be vertinimų, be lyginimų. Todėl iš esmės jokia tiesa nėra tiesa.

 

Kovoti už tiesą, kovoti už lygybę – yra siekti pasitenkinimo norimomis sąlygomis, geidžiamomis aplinkybėmis.

 

 

                                                               Soushi Tanaka (Japonija)

 

     Visi mūsų būnamo ir vartojamo pasaulio dalykai yra sumatuojami / sumatuoti. Laikas, vieta, masė, plotas, tūris, temperatūra, jėga, šviesa ir kita. Pagal mūsų naudojamą Grigaliaus kalendorių apibrėžta kasmet gyventi 365 dienas, kurios sudalytos į keturiais metų laikais „nuspalvintus“ dvylika mėnesių.

 

     Kuom gi mėnuo toks etaloniškas? Kas mėnesį gaunamas darbo užmokestis. Kas mėnesį mokami įvairiausi mokesčiai. Panašiai kas mėnesį kinta mėnulio fazės, kurios – tikėk, netikėk – vienaip ar kitaip lemia gamtos gyvastingumą.

 

     Tai dvylikos mėnesių dienoraščio fotoalibi. Eksponuojamas ne nuo trafaretiškos pradžios sausio, bet nuo balandžio. Juk mumyse kiekviename metų pradžia ir metų pabaiga prasideda / pasibaigia skirtingiausiai. Jeigu esame atviri pajautoms, suvokimams, jeigu esame kiauri gyvenimo gyvasčiai. Negatyvinės stiklo plokštelės akivaizdžiai liudija, kad tieji (šiuosyk autoriaus) metai buvo šviesūs (turėjo šviesos). Tad į ją kiekvieną atsispaudė / buvo atspausta status quo. Kiekvienas mėnuo kataloguotai įpakuotas celofane - praeityje (kuri nebeliestina). Iš plokštelių atspausti popieriniai perregimi atspaudai išdidinti. Taip mes išdidiname, išpučiame, susvarbiname būtąjį – nuoširdžiausiai ir akliausiai primeluojame.

 

 

                                                               Allan Maxwell (JAV)

 

     Mes kiekvienas – savo gyvenimo teatro kūrėjai. Kiekvienutėlės scenos ir kiekvienutėlio veiksmo. Režisieriaus galias dažniausiai atiduodame kam papuola ar kas pats suinteresuotai „pasikėsina“.

 

     Senas ir graudžias istorijas perpasakojame šiuolaikiškai, naudodami įvairų rekvizitą ir medijas. Kad įtikintume žiūrovą draugą, žiūrovą giminaitį, žiūrovą kaimyną, jog tai tiesų tiesa.

 

     Kiekvienas mūsų esame ir šachmatininkai, ir tuo pačiu šachmatų figūrėlės.

 

 

                                                         Monika Dubinkaitė (Lietuva)

 

     Štai pasaulis, kuriame aš, tu, jis, ji gyvename. O vis giliau, o vis labiau ir vis dažniau iliuzijose, lūkesčiuose, įsivaizdavimuose, tikėjimuose. Kasdien ir kasdien sapnuojamas sapnas yra mūsų realybė.

 

Mūsų žmogiškajai sąmonei tąją „realybę“ sutvirtina, užgarantuoja, grožinės knygos, filmai, socialiniai tinklai ir menas. Ją tęsia ir tęsia išgirstos ir kartojamos, iš amžių į amžius, iš lūpų į lūpas perpasakojamos istorijos. O perpasakotos istorijos jau visada yra nebebūtos.

 

     Iš mano / tavo išgyvenamų emocijų kaip iš kreivų veidrodžių nuolat atsispindi man / tau tėvų, mokyklų, visuomenės, valstybės, religijos sumodeliuoto gyvenimo personalinis dar kitoks „kitas“ gyvenimas. Fragmentiškas, suskaldytas, padalintas į sąlygas, kategorijas, dogmas.

 

     Tarp mėlynos plaštakos pirštų simboliškai įmontuota akis. Ji šiandieną / kiekvieną dieną regi kitaip. Ta akis mumyse išdresiruota, perdresiruota, ištreniruota. Vietoj laisvo pasirinkimo „matau, ką noriu“ – „matau, ką privaloma matyti“. Ką diegte įdiegė, įmokė, įbruko, įskiepijo.

 

     Ta akis mus seka kameromis įmonėse, įstaigose, gatvėse, telefonuose. Jūsų saugumui jus esate stebimas!

 

     Labai lengva valdyti žmogų. Jam sukuriant, pagaviai sukonstruojant fiktyvų gyvenimą. Ir basta: jau žavi ne pats gyvenimas, o konstrukcijos. Tiesa lyg iš René Magritte‘o paveikslų.

 

 

                                                                Swen Bernitz (Vokietija)

 

     Iš materialios egzistencijos, iš fakto žmonija nuolat kuria iliuziją. Nes tikslas yra surasti geresnę vietą, nei šioji, geresnį laiką, nei šisai.

 

     Žmonija gyvenime jaučiasi lyg labirinte. Iš pradžių net nesuvokdama pati žmonija tą labirintą konstruoja. Vėliau kai pervargę, kai „užsiknisę“ konstruktoriai ima jausti įtampas, nuovargį, širdperšą, kai smegenis užgožia netikrumas, puikybė, melagystės, ima ieškoti išėjimo iš jo į laisvę. O išsikapanoti iš šios iliuzorinės proto (įsitikinimų, įpročių, prievartos) sudvejintų, sutrejintų konstrukcijų ne iš lengvųjų, ne iš paprastųjų.

 

     Autoriaus pateikta man vokiama kaip akivaizdi vizualinė eksperimento demonstracija. Kai iš pirmo žvilgsnio aiškus, akivaizdus, vokiamas pasaulis „manipuliuoto proto“ jau regimas ir priimamas kaip žaislinis, spekuliatyvus. Tam tikras išblukusio / išblukinto kaleidoskopo sukaliojimas smegenyse.

 

   Tai šiandienos pasaulio namų modelis. Kai grįždamas į namus, niekada į juos negrįžti.

 

Kiekvieną kartą tiki savo sprendimu, bet niekas vis tiek neišsisprendžia. Nes kiekvienas kelias „pridaugina“ kryžkelių. Ir aš / tu gelbėdamasis įsijungiame navigaciją. Kuri mane / tave „racionaliai“ vedžioja už nosies iki pat mirties.

 

 

                                                      Maryna Shtanko (Ukraina/Vokietija)

 

     Žmonės paprastai tiki, kad tikriausioji vieta ta, kurioje gimta ir / ar augta. Ta vieta paprastai vadinama gimtinė, tėvynė. Kas įtvirtina, įšaknija žmogų toje vietoje? Įprastai, žinoma aplinka, naudojama kalba, toje teritorijoje galiojantys papročiai, religija, moralė, kultūra. Netgi valstybės užnerti apynasriai – įstatymai, taisyklės, mokesčiai, įdiegtas patriotizmas, nacionalizmas, privalomos „pareigos“ (vyrams tarnauti šalies kariuomenėje, taip pat netgi už tai mirti). Trėmimai, išvežimai į kitas, tolimas šalis visada buvo priimama kaip bausmė.

 

     Gimtojoje teritorijoje kilus chaosui, kai didėja grėsmė gyvybei ir išlikimui, galimi pasirinkti du pagrindiniai būdai – laikytis tikimos tiesos, aukotis ir žūti vardan tos... arba nešti kudašių, kur saugu ir ramu.

 

     Iš gimtosios vietos (kurioje svilo padai ar paprasčiausiai ekonomiškai nebepajėgė pragyventi) išsinešdinęs žmogus gana imliai ir stabiliai įsikuria kitur (visa visų laikų emigracija). Ilgainiui ima sentimentalėti ir ilgėtis tos vietos, kurioje grėsė pavojus, kuri jam buvo nepalanki ar net priešiška.

 

 

                                                  Karim ABED (Kanada/Šiaurės Afrika)

 

     Šį gyvenimą aš gavau vyrišką lytį, vartoju lietuvių kalbą, valgau dažniausiai šiame dirvožemyje augančias daržoves. Dažniausiai bendrauju su mane dominančių sričių ar artimų pajautų žmonėmis.

 

Tačiau niekada nežinosiu savo neatsimenamų būtųjų gyvenimų. Nors mano veide – senelės nosis, prosenelio ausys. Mano žandikauliai atpažįstamai iš motinos, mano pirštai regimai iš tėvo.

 

     Naršydami istorijų ir kultūrų margiausiuose (gal ir kruviniausiuose) vandenyse „automatiškai“ tapatinamės su skaitomais, regimais, sekamais, tikimais. Kaip ir žiūrėdami kino filmą, šimtaprocentiškai išgyvename rodomas dramas, tragedijas, karus etc. Viskas, visur ir visada mus atspindi / mumyse atsispindi, mumyse „atsimena“. Iš pat senovės Antikos Graikijos ir Romos imperijos laikų.

 

     Talentingai ir uoliai atlieku vaidmenis, kuriuos nuo mažumės išmokė tėvai, artimieji, mokyklos. Vieni vaidmenys, akivaizdu, buvo suteikti a priori. Kitus – norėdamas ką nors gauti ar ko nors išvengti – susikūriau pats.

 

     Viskas pagal pareikalavimą, viskas pagal dominuojančią religiją. Privalomi šokiai pagal valdančiųjų užsakytą muziką.

 

 

                                                                 Elena Krukonytė (Lietuva)

 

   Curriculum vitae yra reikalingas pasirodyti ir parodyti / įrodyti. Įteikti / įsiteikti. Kad gautum, kad turėtum, kad pasiektum. Tai sutikimas, įsiprašymas būti tinkamu visuomenei, lojaliu tarnyboms, žinyboms, angažuotu valdančiai jėgai.

 

   Turiu (neva noriu) dėvėti tokius drabužius, turiu (neva noriu) lankyti tokias vietas, turiu (neva noriu) naudoti tokius daiktus, turiu (neva noriu) ploti viešpataujančiai pozicijai, turiu (neva noriu) socialiniuose tinkluose sekti žinomiausias personas.

 

Nuo „kaip aš esu“ iki „kaip aš atrodau“ – tik vienas fotoaparato užrakto spragt.

 

   Fotografė, išgrynindama ir personalizuodama pasirinktus autorius, juos „geranoriškai“ paverčia galimais herojais, leidinių viršelių autoriais. Taip – galbūt / netgi – atverdama jiems kitų galimybių progas.

 

 

                                                       Agnieszka Rodowicz (Lenkija)

 

     Šiame suvirtualėjusiame gyvenime ničnieko nėra atskiro, atsieto, nepriklausomo. O kai viskas sujungta, supinta, tai menkas krebšt ir menkas timpt turi tiesioginės ir neišvengiamos įtakos ir pasekmių visai įvykių, veiksmų grandinei. Taigi bet kuris tavo / mano, jo / jos patyrimas kitų akimis, ausimis priimamas, suvokiamas neišvengiamai kitaip ir kitaip.

 

     Todėl visi pašalinių liudijimai, parodymai yra prigardinti jųjų vaizduotės prieskoniais. Visos istorijos – viso labo būtasis apgraibomis. Tai toli gražu nebe tiesa šiandien.

 

     Suklustu: tikėtina, išsamiau fotografiją yra papasakoti? Tikėtina, vertingiau yra istoriją įvaizdinti?

 

 

                                                             Nicolas Reinhart (Vokietija)

 

     Dar nėra atvaizdo (tikėto) rezultato, o jau yra ką žiūrėti. Kiekviena tarpinė stotelė gali būti maršruto pabaiga. Jeigu tik nustotume išankstinai žinoti, kas, kaip, kur ir kada privalo būti, kad tatai būtų įvardinta kaip tiesa.

 

     Visų mūsų lūkesčiai, dėmesys yra sukoncentruotas į gavimą ir turėjimą. Todėl visiems rūpimiausias yra obels vaisius, bet ne obels žiedas. Kurio gi nesugrauši, kurio gi neparduosi.

 

Todėl visas gyvenimas eina pro pirštus, todėl visas gyvenimas eina šuniui ir kalei ant uodegos.

 

     Gyjanti žaizda, formuojantis šašas, sugipsuotas lūžęs kaulas, sudilę peilio ašmenys, aptrintas trintukas, paraižytas veidrodis, surūdijusi geležėlė, apipelijęs sūris. Tai irgi pasaulio grožiai! Tačiau mums tikint, kad taip neturi būti, protas nurašo juos į nuostolius, į „blogai“.

 

     Grožis ne tik visuotinai adoruojančiame grožyje. Tu nusigręži nuo kreivos morkos, nusigręži nuo gumbuotos bulvės, nusigręži nuo gilią šaknį knisančios kiaulės? Bet pasigardžiuodamas maumoji karbonadą su garnyru! Kurie tau regėtuose pirminiuose pavidaluose buvo atgrasoki. Chi chi.

 

     Žiūrėdamas mintiju apie mūsų kūno ląsteles, mitochondrijas, apie baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius, apie limfą. Apie bakterijas, virusus ir grybus. Apie sąmoningus ir nesąmoningus elgesio modelius. Apie tam tikrų grupuočių, oligarchijų manipuliavimus visuomenėmis.

 

     Viskas dar neįvykę, o jau yra įvykę. Dar niekam neįvykus, neįvykdžius rezultato, jau galima sustoti – ir tai bus gana, ir tai bus finišas.