Kad tik įsitvirtintume jutimą, jog nesame vieni
2021 10 01 / Ričardas Šileika
Fotografijų alibi – „taip buvo“, tačiau iš tikrųjų tiesa tik „taip galėjo būti“. Ar yra pajėgu užčiuopti, ką toji potyrių išgyventoja, nuotaikų personažė (šiuo atveju fotografė Poline Harbali) jautė, žinojo, suvokė? O man / o tau – tikiuosi – daug svarbiau, kiek tai yra reikšminga ir reikalinga mano / tavo dabarčiai? Kiek ir kokio vidinio žinojimo suteikia / perduoda kito žmogaus (iš pirmo žvilgsnio, svetimo) paieškos, spėlionės, nuojautos, aliuzijos? Juk kai patyriu, kad visa tai man labai arti ir tikra, paprastai atsiveriu – ir tas kitas tampa savas.
„The time was now“, arba Spektaklio visuomenė (anot Guy Debordo)
2021 09 01 / Ričardas Šileika
Vytenio Jankūno itin pagaviai ir įžvalgiai sugaudytos, nutvertos (o podraug sutvertos!) dabarties pasaulyje manipuliuojamo kataklizmo tragikomedijos mizanscenos. Fotografijose - iš užkulisių, iš avanscenų išnirusios personos. Iš įprastos rutinos, iš kasdieniškiausios kasdienos į fotografo regimą lauką įžengiantys, įvinguriuojantys, įsibraunantys žmonės. Ir čia pat akimirksniškai virstantys personažais. Iškart tampantys aktoriais savaiminiame ar susigalvotame ar režisuojamame spektaklyje.
Kiek regimame aš iš tikrųjų regiu? (Šileika savaprizmiškai įverbalina L. M. Sadeko vaizdus)
2021 08 02 / Ričardas Šileika
Kiek regimame aš iš tikrųjų regiu? O kiek tik mentališkai sukuriu (sublefuoju) dabarties tiesą ir realybę? Ričardas Šileika „virškina ir gromuliuoja“ Prospekto galerijoje eksponuojamų Lee Marie Sadeko fotografijų serijų „Tarkovskio planeta – motinos pienas“ ir „Pripildant balionus vaiduoklių, arba Mūzos“ vaizdoteką.
Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje. Iš parodos „O ką, jeigu?“
2021 06 11 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.
Parduodama kolekcija. Saulėlydžiai* (Šileikos pamintijimai apie kolekciją)
2021 05 19 / Ričardas Šileika
Ir kas gi ko nėra kolekcionavęs! Vaikai būdami – kramtomosios gumos popierėlius, saldainių popierėlius. Automobilių modeliukus. Degtukų dėžučių etiketes. Ir kita, ir kita, ir kita. Kolekcijos sąvoką aiškiai išskleidžia Visuotinė lietuvių enciklopedija. Žinia, kad žodžiai per ilgą laiką įgauna / įgavo kitų konotacijų, papildomų prieskonių / priereikšmių. Keičiantis visuomenėms, randantis naujoms idėjoms, vystantis tam tikroms jėgoms, įsigalint naujiems socialiems santykiams, įprastus verbalinius dėmenis „aplimpa“ kiti loginio turinio suvokimai.
S. Slavinsko fotografijos parodoje – kūrybinis unikumas popieriaus skiautėse
2021 05 07 / Sociologė, dr. Jurgita Subačiūtė
Gegužės 4-22 d. Vilniaus fotografijos galerijoje veikia kūrėjo, architekto ir fotografo Sauliaus Slavinsko fotografijos paroda „Popierius“. Popieriaus trapumą sulyginęs su žmogaus organizmo trapumu koronaviruso metu, apie parodą bei jos kūrybinį procesą pasakoja autorius S. Slavinskas.
Pora metų iki istorijos. Romualdo Požerskio paroda apie baikerius Prospekto galerijoje
2021 04 16 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Dažnai fotografija veikia ne todėl, kad ji – menas, o, priešingai, kai ji – tik dokumentas. Tokia ji ir yra Romualdo Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Kas nebūtų pasiėmęs fotoaparato ir kameros į pirmąją kelionę nauju motociklu aplink Lietuvą kartu su draugais? Tik tas, kas tada tokių daiktų neturėjo.
Saulėraščių fenomenas (kritinė recenzija apie Žilvino Kropo fotokūrybą)
2021 04 13 / Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS, medijų menininkas ir kritikas
Ž. Kropas, griežtai puoselėdamas grynąją alternatyviąją fotografiją ir laikydamasis savo meninės kūrybos programos, yra tas asmuo, kuris siekia reanimuoti reprodukavimo amžiuje pašalintą kultinį meno pamatą. Jis fotografijai suteikia tai, kas priklauso tradicinei dailei: originalą, autentiškumą ir gero skonio ugdymą!
Gintauto Trimako fenomenas
2021 04 09 / Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“)
Kovo 23 d. – balandžio 10 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4) atidaryta menininko Gintauto Trimako personalinė paroda „#Slinktys #Dariniai #Spalva“. Jos proga, nedrįsdama praleisti specifinių žinių reikalaujančio fotografijos konteksto, apie Gintautą Trimaką kartu pamąstyti kviečiu ne kartą jo darbus analizavusią kolegę Agnę Narušytę.
Šviesos dokumentai iš atminties archyvo
2021 04 02 / Ričardas Šileika
Gintautas Trimakas jau seniai veikia fotografijos beobjektėje erdvėje, jam seniai nebereikalingas socialus naratyvas. Jis itin guviai ir receptyviai stebi mus supančiojo būvio apraiškas. Jis visiškai kliaujasi šviesai imliais paviršiais. Sumaniai ir dėmesingai vykdo šviesoraščio ceremonijas ir ritualus.
