Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.

Kita vertus, fotografuojant labai svarbu pasirinkta žiūrėjimo trajektorija. Tiesiogine prasme, bet ir ne, nes priklausomai nuo pasirinktos trajektorijos kuriamas vidinis vizualinis pasaulis – jis gali būti arba plokščias, arba turtingas savo atmosfera, kuri apgaubia kūrinius, kartu su savimi įsitraukdama žiūrovą. Ta atmosfera kartais menininko natūraliai prisileidžiama ir išjaučiama, o kartais susikuriama ir taip darban importuojama. Treigys neabejotinai turi ypatingą gebėjimą ir prisileisti, ir išjausti, ir sukurti, o tuomet perkelti aplinkos virpesius į atvaizdą. Interviu su Monika Bertašiūtė-Čiužiene jis yra sakęs „[...] man iš tiesų labai patinka Klaipėdos melancholija. Ypač kai lyja lietus, kuris šiam miestui labai tinka. Būna, kad vaikštau vienas ūkanotomis gatvėmis ir jaučiuosi tarsi filme arba mistiniame pasaulyje.“

Skaitykite toliau (7md.lt)