Žiūrovas Ričardas Šileika „Prospekto galerijoje“ stabčiojo prie Jessica Backhaus fotografijų serijos „Iškarpos“ vaizdų ir mintijo sau.

 

 

Nespalvoti filmai, mano manymu, yra kur kas spalvingesni. Nemėgstu plastikinių spalvų kine. Šiuolaikinės kino juostos spalvos man atrodo plastikinės: mėlyna yra per daug mėlyna, raudona – per daug raudona. Labai sunku išgauti tiksliai subalansuotas spalvas. Filme man spalvos patinka tik tuomet, kai matau jų buvimo prasmingumą, kai noriu kažką išreikšti per spalvas. Nespalvotoje juostoje aiškiau atsiskiria šviesa ir tamsa, o žiūrovo akys visuomet ieško, krypsta link šviesos taškų ekrane. Dėl to man patinka kurti nespalvotai.

     

                                                                                       / Vengrų kino režisierius Béla Tarr /

 

 

     Jessica Backhaus susikaupusiai lengva ranka ir rūpestingai lengva akimi dėlioja spalvų pasjansą. Ir laikydamasi žaidimo taisyklių, ir podraug – tyčia / netyčia – jas pažeisdama.

 

     Spalvų pasaulis iš esmės yra emocinga atmosfera. Koreliuojanti / koreguojanti mūsų kiekvieno suvokimus, įsivaizdavimus, patirtis, savijautą, elgseną.

 

    Žinia, kad daug spalvų stereotipinių reikšmių įdiegiama nuo pat mažumės ir ilgainiui. Kad spalvomis mes būtume geranoriškai ir bloganoriškai valdomi. Kai vaikas nupiešia žolę mėlynai, o saulę žaliai, jis baramas, jam griežtai aiškinama, jog taip nebūna, taip negali būti, taip negalima. Vaike užnuodijamas kūrybiškumas, uždusinamas talentas.

 

     Taip, spalvos padeda orientuotis, spalvos lengvina gyvenimą, guodžia, energetina, taip pat spalvos slegia, erzina, pykina. Suprantama, suprantama. Mat po spalvomis „pakištos“ įvairios emocijos ir potyriai (skausmas, džiaugsmas, baimė, nerimas etc.) Todėl tau / man tam tikros spalvos „groja“ stipriai. Už tam tikras spalvas yra net galvą guldančių / guldysiančių.

 

     Iš tam tikrų, jau pasąmonėn sugulusių / susiarchyvavusių įvykių, išgyventų emocijų, patirčių žmogus renkasi tam tikrą spalvą, ją netgi adoruoja. Kiti atvirkščiai, vengte vengia ryškaus kolorito. Tai pastebima, tai akivaizdu iš žmonių dėvimų drabužių, naudojamų daiktų, vairuojamų automobilių, perkamų gėlių spalvų.

 

     Egzistuoja toks atminties spalvos fenomenas, kai identifikuojami objektai turi „savo“ tipines spalvas, su kuriomis mes juos ir siejame. Įprastai tos spalvos dažniausiai sutirštinamos, susodrinamos, negu kad esti patys objektai. Visų smegenyse idealiausiai „dirba“ raudona ir žalia spalvos (dažniausiai) apskritimo formose. „Draudžiama, užimta, negalima“ ir „Galima, laisva, leidžiama“.

 

     Žmogaus racionalusis protas, norėdamas (su)valdyti spalvas ir jų „suinteresuotą“ poveikį (irgi poreikį) visuomenei, įvedė spalvų matus, spalvų pavyzdžius (etalonus). Sukurtos spalvinės sistemos PMS, RGB, CMYK ir spalvų kontrolės paletės. Norėdami kontroliuoti idealią spalvinę „geografiją“, derinami monitoriai, derinami spausdintuvai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos (žinoma, kaip ir kitų pasaulio šalių) valstybinės vėliavos geltona, žalia, raudona yra suetalonintos jau minėtose spalvų skalėse.

 

     Taip iš gaivalingosios gamtos pasisavinamos ir užmarinamos, užkonservuojamos spalvos. Net vaivorykštę „privatizavo“ LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) organizacija. Jai šią vėliavą 1978 metais sukūrė San Franciske sukūrė menininkas ir drag queen Gilbertas Bakeris.

 

     Spalvas žmonės „įdarbino“ kaip ir kelio ženklus. Jos „įtvirtintos“ kaip įspėjamosios, draudžiamosios, nukreipiamosios, nurodomosios, informacinės. Politizuotos spalvos, susimbolintos spalvos jau lieka be permanentinio kitimo, tai yra be absoliutaus, tai yra be laisvo egzistencinio būvio. Nors žmogui visgi maga „peržaisti“ esamas spalvas. Pavyzdžiui - gaminami juodi ledai, žalias šokoladas, išvedamos juodos tulpės etc.

 

     O pačioje gamtoje nėra nekintančių spalvų. Spalva persliuogia, reinkarnuoja į kitą spalvą. Sukurdama tarpinę sumieštinę. Štai pavasarinė šviežutėlė salotinė žalia ilgainiui bręsta, keičia atspalvį, vasaros apogėjuje virsta įžalusia žalia. Štai rudenį chlorofilo pigmentai „mutuoja“ - sugeltonuoja, suraudonuoja. Argi ne stebuklas, kaip žali pomidorai paraudonija, taip „pranešdami“, kad jie jau valgomi?

 

     Aha, keičiantis metų laikams, keičiantis paros laikui, atmosferiniam (ne)pralaidumui, keičiantis saulės šviesos srautui, kinta spalvingumas. Fizikiškai tai aiškinama, kad keičiasi šviesos bangų ilgis. Visi žinome, kad iš žmogaus regimojo spektro akis pagauna septynias spalvas: raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną ir violetinę.

 

     Czesław Miłosz „Trumpame traktate apie spalvas“ mintija, kad kalboje itin striuka tikslių spalvų apibūdinimų, pavadinimų joms. „Iš kur tas nepaprastas kalbos skurdumas, vos tik prisilieti prie spalvingumo? Ką turime bandydami įvardyti spalvų prašmatnumą? Vieni lapai – geltoni, kiti – raudoni, ir tai viskas? [ ... ] O visa tai rašau, nes patyriau sunkumų mėgindamas tiksliai ir proziškai aprašyti rudenišką Konektikuto upės slėnio peizažą bei norėdamas išvengti metaforų ar palyginimų.“

 

     Jessica Backhaus šioje ekspozicijoje impresyviai „aprašo“ savo peizažus, savo natiurmortus. Neįsipareigodama jokiam žanrui ar stiliui. Ji pamaišo rankose savo spalvotyrinio žaidimo kortas ir – iškrenta, kas iškrenta. Nes nei ką laimėti, nei ką pralošti nėra nė mažiausio reikalo. Kaip kad atvertę akmenį – ėėė! – randame sliekų, taip po Jessica Backhaus spalvotais lakšteliais aptinkame kitas / kitaip „susikūrusias“ spalvas.

 

    Apžiūrinėdami šiąsias iškarpas, mintyse jas maišydami / mainydami, spalvoms ir atspalviams imlūs žiūrovai – man regis – į(si)klijuoja jas į spalvų herbariumų skirtingus puslapius. Iškarpos virsta įklijomis.

 

     Šviesai jautrūs paviršiai yra spalvoms jautrūs paviršiai. Šviesa sukuria margąjį margiausiąjį pasaulį, kiekvienam mums „įteikdama“ po spalvingiausią puokštę. Hare Krišna, Hare Rama!