Raimundas Urbonas. Karaliaučius / Konigsberg, 1991. Iš ciklo „Rytų Prūsija“

Raimundas Urbonas gimė 1963 m. sausio 2 d. Plungėje. Gyveno Klaipėdoje. Apie 1980 m. pradėjo aktyviau fotografuoti. Dirbo Klaipėdos dramos teatre dailininku-fotografu. Meninio išsilavinimo neturėjo. Nuo 1985 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu ir nuo tada pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje bei užsienyje (Čekijoje, Kanadoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Švedijoje, Rusijoje ir kt.), rengė savo personalines parodas. 1987–1989 m. pelnė apdovanojimus tarptautinėse parodose Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje. Daugiausia kūrė pavienes fotografijas, bet yra sukūręs ir fotografijos ciklų. Žymiausias jų – „Rytų Prūsija“ (1991–1992). 1989–1995 m. Klaipėdos menininkų grupės DOOOOORIS narys. 1997 m. skirta Valstybinė stipendija jauniems menininkams. Lig šiol yra išleisti du R. Urbono fotografiją pristatantys leidiniai: „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2009), „Raimundas Urbonas. Rytų Prūsija“ („Kitas takas“, 2012). R. Urbonas tragiškai žuvo 1999 m. gruodžio 5 d. Klaipėdoje. Palaidotas Plungėje. Fotomenininko fotografijos archyvai saugomi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Modernaus meno centre, kituose šalies ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Raimundas Urbonas: „Savo fotografijoje aš poeziją matau“

(Iš trumpametražio dokumentinio filmo „Sepija“, 1991 m. Režisierė ir scenarijaus autorė Aušra Lukošiūnienė, operatorius L. Karvelis.)

Danguolė Ruškienė

Šviesos šuoras nutįsta per tamsų kambarį. Neužsibūna, smalsumo vedamas išsliūkina į koridorių ir minkštai tūptelėjęs ant grindų išsirita į gatvę. Kurį laiką valkatauja miesto užkaboriais. Tai ten, tai šen užkabindamas ir išryškindamas pavienius vaizdus, mažai ką sakančius apie vietą, gal daugiau – apie laiką. Vienodai švelniai, bet gana atsainiai paglosto kiekvieną sutiktą figūrą, sieną, bordiūrą, langą. Tada pasuka atgal – į tą pačią erdvę, nuo kurios viskas prasidėjo. Tik čia jau kažkas pasikeitę. Kambaryje aptinkama gyvybė, todėl neišvengiamai užaštrėja dėmesys, randasi naujas jausmas. Šviesa išskysta, lyg ir priverstinai apkabina visą erdvę ir tamsa pakampėse ima tirpti. Kaip sniegas, fragmentiškai atidengdama laiko bei vietos užuominas. Jų tikslumas svarbus. Tačiau dar svarbiau – gyvybė, kuriai nupasakoti dabar jau neužtenka vien dienos ir nakties disputų. Nepakanka ir augančio jausmo. Gyvybės egzistavimui reikia svaresnių argumentų. Laukiama judesio ir fotografas tai žino.

Statiškame vaizde prisilietimą keičia troškimas, kvapą sugeria išsiliejusi dėmė, aplinkos garsas subyra į perforacines juostos skylutes ir lieka tik mechaninis „trakšt“. Kambaryje fiksuojama tuštuma. Tačiau ką tik palikta sujaukta lova, pastumta kėdė vis dar saugo žmogaus šilumą. Dabar jau delsti negalima, kito karto gali ir nebūti. Netekęs tamsos priedangos judesys vis dar turi atspirties tašką. Juo gali būti bet kas – prasiveriančios durys, atsainus rankos mostas, galvos linktelėjimas, praveriama burna ar prisidegama cigaretė. Atsitraukiama tik tada, kai žodis suskyla į skiemenis, vaizdas į atskirus segmentus sukapoja mintis ir laikas praranda kontrolę. Stinga nuoseklumo, todėl tenka apeiti konkretesnius į(si)vardijimus ir apsistoti prie abstrakčių sąvokų. Kol kas čia – vien padrikos vizualinės iškarpos, lipinamos į sujauktą (o gal sujauktos) būties kamuolį. R. Urbonas – pratiso vaizdo, kalbėjimo ir minties autorius. Jo fotografijoje laikas ištįsta erdvėje taip ir nesuformuodamas pabaigos. Todėl vietoj taško dedamas daugtaškis. Mintis gauna naują impulsą, kažkuria prasme viskas prasideda iš naujo. Vėl šviesa nedrąsiai įslenka pro uždarus langus, keliauja per nudėvėtas erdves, pirštų galais prabraukia pro sutiktus veidus, susodintas lėles, paliktus nešvarius kavos puodelius, ant sienų kreivai kabančius paveikslėlius. Tada surenka atspindžius nuo veidrodžių ir išsprunka atgal į gatvę.

Tai – R. Urbono fotografinis pasaulis, taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.

Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?

R. Urbonas buvo praeivis. Jis nuolat judino laiką, o laikas neleido sustoti jam. Galbūt dėl šios priežasties jo fotografinis vaizdas visuomet žymi aktyvesnę ar lėtesnę kaitą. Jeigu ne judesį, tai kvėpavimą. Jeigu ne gyvybę, tai likusią jos šilumą. Žvelgiant į fotografijos atspaudus tampa aišku, kad telefono ragelis taip ir liks nepakeltas, durys neuždarytos, o rozetė toliau žiojės juodomis ertmėmis nesulaukusi, ką pamaitinti elektros srove. Atsainus rankos mostas nuveja žvilgsnį į išdilintą šviesą. Jau nebesvarbu, ką ji išdegino, kas buvo prieš tai. Užfiksuota akimirka – tik tarpinė būsena, ėjimas, prasidėjęs kažkada ir dar nepasibaigęs. Tai – tik atskiras vyksmo segmentas. Autorius kviečia žiūrėti, bet neįpareigoja matyti. Jis kviečia klausytis, bet nebūtina girdėti. Jo konstruojamame pasaulyje gali dalyvauti likdamas nuošalyje.

Apvalydamas atspaudą nuo konkretumo ir atsisakydamas pretenzijų deklaruoti svarbų pranešimą, R. Urbonas pasilieka teisę neišsipasakoti. Kelias į tuštumą, susiklaipę horizontai. Šalia – harmoninga tyla, mąslumas, susikaupimas ir beribė erdvė mintims, kurias galima nukreipti bet kuria kryptimi ir bet kuriuo metu. Čia nėra tuščiažodžiavimo. Visa R. Urbono fotografija grindžiama koncentruotais, giluminiais erdvės ir materijos dialogais. Juose – ne tik anuometinės, bet ir šiandieninės būties pasakojimai. Autoriaus darbuose neįmanoma aptikti aiškios ribos tarp išnykusio ir dabarties laiko. Nepaisant to, kad fotografiniai vaizdai konstruojami iš sovietmečio atplaišų, jie transliuoja ženkliai universalesnes sąvokas, kurios itin aktualios mūsų dienomis.

Šiek tiek vėliau nuasmenintą kasdienybę R. Urbono fotografijoje pakeitė prisilietimas prie konkrečios žmonijos istorijos. Į jo gyvenimą ir kūrybą atėjo Rytų Prūsija. Nors ir dabar autoriaus fotografija buvo panaši į pastabas dienoraštyje, pasižymint prie kurios istorijos dalies ir kada jam buvo lemta prisiliesti, „Rytų Prūsijos“ cikle jau žymiai daugiau pastangų užfiksuoti kuo daugiau. R. Urbonas jautė pareigą ne tik kurti įtaigų visais atžvilgiais pasakojimą, bet ir įamžinti likusios architektūros vaizdus kaip dokumentus. Ir tai jam nebuvo sudėtinga. Rytų Prūsija čia atsiskleidžia visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių, savotiškos išdavystės iki skausmingai lėto nykimo.

R. Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją. Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas dėl šiltos sepijos. Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografijos poeziją. Tiek nedaug, bet pakankamai, kad liktų suprastas.

Straipsnis publikuotas literatūriniame-kultūriniame almanache „Baltija“ (sud. S. Simana. Klaipėda: Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2023, p. 12-17).

Nuotraukos iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo

Raimundas Urbonas. Siluetai, 1985

Raimundas Urbonas. Aukštumaliai, 1992

Raimundas Urbonas. Autoportretas su sūnumi, 1986

Raimundas Urbonas. Žmona, 1986

Raimundas Urbonas. Portretas prie lango, 1986

Raimundas Urbonas. Kambarys, 1985

Raimundas Urbonas. Durys, 1986

Raimundas Urbonas. Refleksijos, 10, 1989