Universalus praeities ilgesys. Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“
2025 10 24 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni? Kai esi suaugęs, lieka mažiau ateities interpretacijų, nes ateitis jau lyg ir atėjo. Praeitis tampa tašku laike, kai viskas buvo tiesiog paprasčiau. Tik ar iš tikrųjų?
Niépceʼo parašas. Fotografų susitikimai Nidoje 2025
2025 10 10 / Agnė Narušytė („7 meno dienos“)
Iš fotografijos simpoziumo Nidoje parsivežiau keletą knygų ir tris suvenyrus. Pirmasis – tai neryški, spausdintuvo išspjauta nuotrauka ant čekiams skirto popieriaus. Ten – aš, stovinti naujojo kultūros centro „Agila“ sienos fone. Nuotrauka tokia blyški, kad mane vargiai kas atpažins. Ir pati beveik neatpažįstu, bet žinau, kad čia aš. Tiesa, kad ją galėčiau kiek nelegaliai pasiimti, stabtelėjau dukart priešais fotoaparatą. Mat Pauliaus Ruko instaliacijos „In situ“ tikslas buvo materialiu įrašu paliudyti kiekvieno iš mūsų buvimą, bemat paverčiamą vaizdinių šiukšlių krūva. Mano atvaizdas irgi išnyks, nes šios laikmenos priedermė – nesaugoti nereikšmingų įrašų per ilgai.
Kapinėse kuriama prasmė beprasmybei | Andrius Repšys. „dieve, dieve...“
2025 09 26 / Ričardas Šileika
Atsidūsėjimas, rankų nuleidimas, akių nudelbimas, nepatenkintas pašnairavimas, nusivylimas, nenoras, kad taip būtų, kaip yra. Tačiau gi tuokiant, kad gyvenamojoje dabartybėje kitaipos neįmanoma, kitaipos draudžiama, nepriimtina, neleidžiama, kitaipos baudžiama... Iš aukštumingojo rakurso fotografas Andrius Repšys apžvelgė kapinynus. Tai žemėje gyvenančiam (bet neskraidančiam) žmogui įprastai neregimos, nežinomos kompozicijos. Tokius žemėlapinius vaizdus kaip brėžinius labiau vokia, žino architektai ir dizaineriai.
Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę
2025 02 14 / Malvina Jelinskaitė („Šiaurės atėnai“)
Virtuali vaizdinija šiandien yra žmogaus kasdienybės dalis, o takus santykis tarp dabarties ir virtualumo tampa savotiška tarpine medijuojama realybe, vizualine būtimi, kurioje kuriamos asmeninės ir grupinės tapatybės, konstruojamos savotiškos atminties kapsulės. Kalba ir fotografija tampa partnerėmis kuriant naują, save dekonstruojantį pasakojimą, kuris verčia kiekvieną iš jų būti (ne) savimi. Paskutinėje postfotografijos fazėje atsiranda subjektyvumas, „negyvenantis individe“. Tai veda į neontologinį santykį su pasauliu ir pačiu savimi. O masinė visuomenė virsta amorfiška mase.
Užrašai apie fosilijas, griuvėsius ir sudėtingus objektus
2024 12 27 / Geistė Marija Kinčinaitytė
Pauliaus Petraičio kuruotoje parodoje „Forma kaip funkcija“ pristatomi estų menininkai Paulas Kuimetas, Kristina Õllek ir Ruudu Ulas, kurių praktikoje fotografija atsiskleidžia kaip dialogas tarp materialumo ir konceptualių ieškojimų. Šių menininkų kūryboje forma yra aktyvus elementas, neatsiejamas nuo kuriamos prasmės. Judant galerijos erdvėse, esame kviečiami fotografiją permąstyti iš naujo – kaip mediją, kuri leidžia pasaulį ne tik pastebėti, bet ir kritiškai bei fiziškai su juo sąveikauti, judėti atvaizdo paviršiaus klostėmis, kur mintys ir materija susilieja į konceptą, formą ar jausmą.
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
2024 12 23 / Paulina Blažytė
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausiai galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples, kaip susispaudžia akordeonas, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo.
Riba tarp grožio ir mirties. Agnės Juodvalkytės paroda „Anska“
2024 12 11 / Paulina Blažytė („7 meno dienos“)
Internete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga, o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus.
Ne mano (išdrožtu) šaukštu valgau ne mano (išvirtą) sriubą
2024 11 08 / Ričardas Šileika
Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijų“ parodoje rodomų vaizdų apkalbėtinos / aprašytinos asociatyvios temos: žmogaus ir gyvūno savitarpiavimo ir bendrakūniškumo sąsajos ir atsajos; moters archetipo šiuolaikinėje visuomenėje persimainymo aspektai; sukurtos dirbtinės tikrovės vaizdų mentaliniai ir emociniai rezonansai; graikų mitinių būtybių (sfinksų, minotaurų, gorgonių, chimerų, grifonų) „reinkarnacija“ XXI amžiaus mene.
Mažame kambaryje su dirbtiniu intelektu. Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“
2024 10 25 / Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė („7 meno dienos“)
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
Sutikti fotografiją, pažinti fotografą, aplankyti užkulisius
2024 10 10 / Miglė Markulytė (Artnews.lt)
Šeštadienis, rugsėjo 14 diena. Paskutinis 47-ojo tarptautinio fotografų simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ vakaras – uždarymo renginys „Sangritoje“. Nors jau rudenėja, ore dvelkia nesitraukianti pajūrinė vasara, atsiduodanti pušų sakais ir laužo dūmu. Mano mintys, palikusios nuovargyje ištirpusį kūną, sklendžia eksperimentinio ambiento takeliais, o prieš užmerktas akis sluoksniuojasi visą savaitę stebėtų prezentacijų nuotrupos.
