Dvylika kvadratų. Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“
Gal prieš metus Benas Šarka pradėjo feisbuke viešinti fotografijas, dedikuotas Raimundui Urbonui (1963–1999). Taip sužinojau apie asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ sumanytą projektą „Pra/rasti pasauliai“ – jubiliejinę šešiasdešimtmečio dovaną neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam menininkui. Pats Šarka buvusiame knygyne, kur rinkdavosi Klaipėdos bohema, surengė Urbonui skirtą fotografijų parodą „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. Jo dabartinėse fotografijose – dykvietės, neremontuoti pastatai miesto centre, lyg sovietmečio pabaiga būtų ištikusi iš naujo. Bet tai – tik fotografinė fikcija, nes norint visur galima rasti praeities nuotaikų, poezijos prisisiurbusių šešėlių, neišsimiegojusių rytų. Jaunystės miestą praradome mes visi, bet čia – atvirkščiai – miestas prarado fotografą, gruodžio 5 d. pražuvusį upėje, likus mažiau nei mėnesiui iki 37-ojo gimtadienio.
Paties Urbono fotografijų iš Rytų Prūsijos paroda vasarą veikė Priekulės geležinkelio stotyje. Dabar visų jo ciklų fragmentus Vilniuje pristato kuratoriai Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys. Nedidelėse parudintose fotografijose – kasdieniški daiktai, per kambarį per greitai prašlepsintys namiškiai, keletas vaizdų iš Rytprūsių, „Requiem seniems džinsams“, „Gliukų“ teatras. Ant sienų sukabintos mozaikos detales reikia prisiartinti, žiūrėti prikišus nosį, kad pastebėtum smulkiausius, dažnai tamsoje ar šviesos pliūpsnyje pranykstančius daiktelius.