Tai tėra klaidos. Nicolo Reinharto paroda „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“ Prospekto galerijoje

Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą. Failed fly – nesėkmingu skrydžiu įvardija Nicolas Reinhartas vieną parodos vaizdų. Kokiu būdu įsiamžino šis miniatiūrinis Ikaras? Gal skrido į šviesą? O gal į šilumą, gerti kraujo?

***

Kuo tampa klaida, jeigu ji nuolat kartojama? Ar visas klaidas galime vadinti nesėkmėmis? Pasak kai kurių teorijų, net gyvosios gamtos evoliucijos varikliuką suka genetikos klaidos. Geriausios klaidos prisideda prie tobulėjimo proceso. Vadinasi, klaidos gali būti naudingos. Iš klaidų, kaip sakoma, mokomės. Kaip sakoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų. Bet savos klaidos brangesnės. Įvairiomis to žodžio prasmėmis.

Visas straipsnis: „7 meno dienos“