Moteriškas žvilgsnis: tarp viešumo ir privatumo. Vaidyba ir režisūra prieš objektyvus Mildos Drazdauskaitės ir Veronikos Šleivytės fotografijoje

Moteriškas žvilgsnis nėra vientisas, homogeniškas ir lengvai apčiuopiamas: jo svarbiausi ir aiškiausi aspektai yra neapibrėžtumas bei nusistovėjusio žvilgsnio dekolonizavimas, naujo žiūros taško paieška. Pastaraisiais metais vis dažniau skamba dviejų fotografių – Mildos Drazdauskaitės ir Veronikos Šleivytės – vardai, kurios abi skirtingais laikmečiais (Šleivytė daugiausia tarpukariu, o Drazdauskaitė – sovietmečiu) prisidėjo prie tokio žvilgsnio formavimo Lietuvos fotografijos kontekste. Žvelgiant tiek į viešam rodymui skirtas fotografijas, tiek į asmeninių albumų nuotraukas, kurioms ilgai teko tenkintis „privačiu“ rodymu negaunant meno kūrinio statuso, ieškoma moteriško žvilgsnio tuometinių išraiškų V. Šleivytės kadrais režisuojamame semifiktyviame vaizdų pasaulyje ir M. Drazdauskaitės iš savęs ir kitų konstruojamuose personažuose.

Marija Martinaitytė šiuo metu studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę, rašo apie fotografiją ir šiuolaikinį meną.