Michał Siarek (Lenkija)
„Vidinė šviesa“
(Antradienis, rugsėjo 12 d., 17.30. Thomo Manno muziejaus laiptai, Skruzdynės g. 17)
Jau keletą metų dirbu ir gyvenu nedidelėje bendruomenėje Norvegijoje, prie Barenco jūros. Šioje vietoje, pavadinimu Gamvikas, gyvena tik apie 200 gyventojų. Gamviko muziejus mane pakvietė dirbti fotografu ir taip ten atsiradau. Taip pat pradėjau dirbti miestelio švyturyje (vad. Slettnes), kuris yra šiauriausiai esantis švyturys visame pasaulyje.
Fotografui tapti švyturio prižiūrėtoju – gana keista patirtis. Nors švyturyje nedirbau su šviesa, buvau tik jo prižiūrėtoju, tačiau šis patyrimas įkvėpė susidomėti šviesa ir ją konceptualizuoti savo asmeniniuose darbuose, fotografijose. Ir kažkuriuo metu buvau pakviestas prisidėti prie parodos apie pasaulyje esančius švyturius, kadangi 2022 metai žymi du šimtmečius nuo Frenelio lęšio, kuris laikomas vienu pagrindinių modernaus švyturio komponentų ir kuriame slypi daug reikšmių, išradimo, nes būtent šis įvykis paskatino modernios prekybos ir laivybos pradžią. Taip pat tai – optikos mokslo pagrindas.
Nidoje atsiradau Lietuvos fotomenininkų sąjungai paskelbus atvirą kvietimą į rezidenciją, kurios metu menininkas kaip nors įtrauktų vietinių bendruomenes Nidoje. Iš pradžių ieškojau ko nors, kas mane užkabintų, ir pastebėjau, kad Nidoje yra švyturys. Tai patraukė mano dėmesį, nes ieškojau skirtingų požiūrių į švyturius ar į kitus su jais susijusius dalykus. Ypač buvau susidomėjęs šviesa ir jos samprata. Atvykimas iš Norvegijos (kurioje šiuo metu gyvenu) į vietą, kurią supa kiti švyturiai, atvėrė kelią naujiems dialogams.
Anton Lukoszevieze (Lietuva / Jungtinė Karalystė)
„Atminties žemėlapiai“
Chromogeniniai piešiniai, 50 x 60 cm. 2022
(Antradienis, rugsėjo 12 d., 18.00. Kuršių nerijos istorijos muziejus, Pamario g. 53)
„Prisiminimai tebeglūdi ten, pilkoje smegenų raizgalynėje, drėgno smėlio sluoksnyje, nusėdusiame ant minčių srauto dugno.“
Italo Calvino, „Prisiminimai apie mūšį“
Šie vaizdai – tai atminties žemėlapiai to krašto Suvalkijoje, iš kurio yra kilę mano protėviai. Savo tėvo lietuvišką giminę atseku iki XIX a. vidurio. Mano senelis gimė 1896 m. Penkinių dvare, į šiaurę nuo Pajevonių miestelio. Niekada nesu ten buvęs. 1908 m. mano šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, o dvaro nebėra, jį sunaikino dvidešimtojo amžiaus karai. Mano prisiminimai apie protėvių gimtinę – tik įsivaizduoti.
Šios be fotoaparato darytos spalvotos "fotografijos", arba clichè-verre fotografiniai piešiniai ant Fuji archyvinio popieriaus, yra sukurti naudojant įvairių spalvų šviesą, praleidžiamą pro daugybę skaidrių ir išgraviruotų paviršių. Kiekvienas vaizdas yra unikalus ir greitai improvizuojamas visiškoje tamsoje. Ryškalų stiprumo ir temperatūros pokyčiai lemia skirtingą spalvų intensyvumą.
Ar prisiminimai turi spalvą, perspektyvą? Žemėlapiai – tai ženklai, formos, linijos, kontūrai, iliustruojantys geografinę vietovės tapatybę, tai tarsi vaizdas iš oro, atkuriantis realią vietą, kuri žmogui ant žemės atrodo visai kitaip. Tėvas man pasakojo, kad mano senelis prisiminė, kaip žiemą rogutėmis leisdavosi nuo kalvelės prie ežero šalia dvaro. Tai vienintelis prisiminimo pėdsakas man likęs iš mano šeimos gyvenimo Lietuvoje. Jis įsirėžęs į mano atmintį: sniegas, dangus, vanduo, žemė.
Antonas Lukoszevieze (g. 1965 m.) – britų ir lietuvių kilmės muzikantas ir tarpdisciplininis menininkas. Jis yra eksperimentinės ir avangardinės muzikos pasirodymais bei įrašais garsėjančios grupės „Apartment House" įkūrėjas ir direktorius. Jo darbai buvo rodyti Tate Modern, ŠMC Vilnius, Prospekto galerijoje Vilnius, Kauno bienalėje, Kettle's Yard Cambridge, ICA London ir Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia Madride. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Svetlana Batura (Lietuva)
Tyrimas
„Išnykusi istorija“
(Antradienis, rugsėjo 12 d., 19.00. Mizgirių menininkų namai, Pamario g. 20)
„Nemenkos apimties archyvas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų per visą sovietmetį buvo slepiamas viename iš Kauno Žaliakalnio medinių keliabučių namų. Kaip dažnai nutinka žmogui mirus, giminaičiai kraustė būstą, ruošdami jį pardavimui. Spintoje tarp asmeninių velionio daiktų rado kažkokį maišą. Pažiūrėjo, kad nuotraukos ne jų šeimos, ir neketino saugoti...“
Bevardis fotografijų archyvas, susidedantis iš daugybės skirtingo formato fotografijų, negatyvų, stikliukų, kontaktinių atspaudų, stebuklingai išsaugotas ir visiškai atsitiktinai patekęs į Svetlanos Baturos rankas, po kelerių metų tyrinėjimo įgavo formą ir prasmę.
Darbo prie archyvinės medžiagos detales ir tyrimo kelią, primenantį detektyvinę istoriją, atskleis unikalaus tarpukario Giedraičių archyvo tyrinėtoja. Kaip netikėtai bevardis celofaniniame maišelyje tūnojęs archyvas, patekęs į tyrėjos rankas, nuvedė iki tokių reikšmingų įvykių kaip Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos arba Jono ir Adolfo Mekų kūrybinio kelio pradžia? Nuostabiai spalvingas to laikmečio inteligentijos paveikslas atsiskleidė subtiliai liečiant istorijos laidininkų stygas.
Archyvo tyrinėtoja užduoda klausimus apie palikimo svarbą, atskleisdama tyrinėjimo užkulisius, aptaria skirtingus požiūrius į istorijos paliktus pėdsakus ir fotografijos reikšmę vykstant procesui.
