Fotografija matuoja Vilniaus pulsą: žvilgsniai – ženklai – naikinimai – rekonstrukcijos

Ši paskaita – tai 16 dešimtmečių fotografijomis rašoma esė apie Vilnių. Nuo maždaug 1860-ųjų fotografai mėgina sutalpinti miestą į cameros obscuros rėmelį. Bet jis netelpa. Ir nelieka nieko kito kaip romantinio žvilgsnio plotį atkurti jungiant kadrus į panoramą. Bet netelpa ir Vilniaus laikas. Vis besikeičiantys šeimininkai, savi ar svetimi, palieka ženklus, sunaikina ankstesnius, kai ką pristato, perstato, atnaujina ir miestas tampa visai neaprėpiamas fotoaparatui. Belieka fiksuoti savo būsenas ir nuotaikas kintančioje terpėje, kur senoji savastis pešasi su naudinga, bet primesta modernizacija ir tankėjančio šiuolaikiško megapolio invazijomis. Fotografai dabar jau stebi pasvirusį „miestą kitaip“, kurio išdarinėta, kasdien permontuojama tapatybė kelia nerimą. 

Gintaras Zinkevičius. Dislokacija. 1992

 Agnė Narušytė (g. 1970 m.) yra menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė. 1995–1996 m. Niukaslo universitete (Didžioji Britanija) studijavo kino teoriją. 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“.

Gintauto Trimako nuotr.