Nerijus Milerius

 Mirties fotografija, kinas, teatras

1944 m. „Sonderkommando“ narys Aleksas padarė keletą fotografijų Aušvico koncentracijos stovykloje. Specifiškai susiklosčius aplinkybėms, būtent šios fotografijos po pusės amžiaus tapo poliarizuojančių debatų dalimi: apeliuodamas į šias fotografijas, G. Didi-Hubermanas skelbė būtinybę reprezentuoti Holokausto tragediją; C. Lanzmannas, priešingai, pateikė eilę argumentų prieš Holokausto tiesioginio reprezentavimo galimybę. Į šią diskusiją įsitraukė daugybė teoretikų. 2015 m. metais vengrų režisierius László Nemes‘as pastatė filmą „Sauliaus sūnus“, kuriame į kinematografinį naratyvą įpynė ir patį fotografavimo Aušvico koncentracijos stovykloje įvykį. Nenuostabu, kad šis filmas „atvėrė“ antrą debatų apie Holokausto reprezentavimo ribas raundą, į kurį vėl aktyviai įsitraukė ir pats Didi-Hubermanas.
Tačiau Holokausto meninės raiškos problematika negali būti suvesta vien į reprezentavimo / nereprezentavimo galimybės aptartį. Šiuo aspektu išskirtinis yra žydų teatro, egzistavusio 1942 m. Vilniaus gete, pavyzdys. Kas yra teatras, kuris funkcionuoja akistatos su mirtimi sąlygomis? Ar toks teatras yra mirties atidėjimo forma? O gal priešingai – pati radikaliausia mirties įsisąmoninimo priemonė? Šie klausimai veda prie pačių bendriausių klausimų, verčiančių aptarti, kas yra mirties fotografija, mirties kinas ir mirties teatras.

Nerijus Milerius gimė 1971 m. Vilniuje. 1996 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos magistro laipsnį, 1999 m. Paryžiaus XII universitete apgynė DEA (pirmosios doktorantūros stadijos) diplomą, o 2001 m. – Vilniaus universitete filosofijos daktaro disertaciją. Nuo 2001 m. Milerius dėsto Vilniaus universitete ir bendradarbiauja su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Akademinės specializacijos sritys – vizualumo kultūra, kino filosofija, miesto studijų teorinės problemos ir kt. Kolektyvinės monografijos „Kinas ir filosofija“ (2013) sudarytojas, monografijos „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013) autorius.