Agnė Narušytė

Fotografinės vaizduotės performansas: trys Eglės Vertelkaitės bandymai

Užuot paprasčiausiai fiksavusi patirties faktą, nuotrauka sužadina vaizduotę, įtraukia į nesibaigiančius apmąstymus, skatina kurti pasakojimus, ypač atsidūrusi naujame kontekste. Fotografijos teoretikai pabrėžia skirtingus šio reiškinio aspektus: politinį (Ariella Azoulay), egzistencinį (Greg Battye) arba fikcinį (François Larouelle). Pasitelkdama savo velionio tėvo fotografijos archyvą, menininkė Eglė Vertelkaitė išmėgina visus tris. Ji pristato archyvą kaip „Glosą“ (2016) – vizualiųjų sąvokų katalogą, kuris ir paaiškina, ir slepia, ir sužadina atmintį, ir jos neišpildo. Fotografiją ji laiko performatyvia medija ir fantazuoja apie jos galią atskleisti / nulemti likimą („Moiros“, 2017). Projekte „Briedžių sala“ (2023) menininkė susieja fotografijas su taip pat tėvui priklausiusiais žemėlapiais, kad apmąstytų žemės kaip teritorijos ir vietos transformaciją per sovietinę okupaciją.

Agnė Narušytė – dailės ir fotografijos kritikė, kuratorė, Vilniaus dailės akademijos profesorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė, nuolat rašanti komentarus LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“. Publikavo šias monografijas: „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilnius: VDA, 2008), „Lietuvos fotografija: 1990–2010“ (Vilnius: Baltos lankos, 2011), „Camera obscura: Lietuvos fotografija 1839–1945“ (kartu su Margarita Matulyte, Vilnius: VDA, 2016), „Chronometrai. Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (Vilnius: VDA, 2021).

Nuotr. aut.: Vidmantas Ilčiukas, Ramūnas Danisevičius