Soushi Tanaka (Japonija)
Sekimas
Šis kūrinys pradėtas 2021 m. balandžio 1 d., praėjus penkeriems metams nuo tada, kai pradėjome kurti pirmąjį registruotą kūrinį „Post“.
Per pastaruosius penkerius metus skaitmenizacija pažengė į priekį, o būdai, kuriais žmonės gauna ir skelbia socialinę informaciją, taip pat vaizdų kūrimo metodai, įskaitant fotografiją, smarkiai pasikeitė. Be to, pastaraisiais metais pripažįstami ir kūriniai, kuriuose cituojami kitų žmonių darbai iš interneto ir knygų.
Pradėjau kurti šį darbą, nes susidomėjau konceptualiojo meno ir fotografijos santykiu, kai vaizdai sistemingai dauginami, ir nuo tada kasdien kuriu bei viešinu savo darbus.
Mano kūrybos tema – „optiniu mechanizmu abstrahuoti socialinę informaciją, paversti ją duomenimis ir paviešinti“.
Šis kūrinys yra „Post“ struktūros rekonstrukcija, pritaikyta šiandienos parametrams. Kūrinys užkoduoja „Post“ taisykles (algoritmus) ir yra automatiškai paleidžiamas kompiuteryje.
Šiame kūrinyje užkoduotos toliau nurodytos kūrybos taisyklės, kurios kompiuteryje automatiškai įgyvendinamos nustatytu laiku kiekvieną dieną.
- Imituojama (užprogramuojama) optinė sistema, vadinama „slit scan“, kuri praėjusios dienos daugiausia peržiūrėtą naujienų laidą paverčia vienu atvaizdu.
2.1. Sugeneravus atvaizdą, jis paskelbiamas interneto svetainėje ir „Twitter“.
Nors iš panoraminio atvaizdo, sudaryto iš spalvingų vertikalių linijų ir naujienų laidos kadro, neįmanoma perskaityti nieko konkretaus, jame slypi, pavyzdžiui, didžiosios šalies prezidento rinkimai, gyvenimas Koronos pandemijos metu, Japonijoje vykusios olimpinės žaidynės, karas Ukrainoje ir kt. Nuo 2021 m. balandžio 1 d. jame kasdien registruojami įvykiai.
Tikiuosi, kad šis neaiškus vaizdas taps proga kiekvienam žiūrovui stabtelėti šiuolaikinio gyvenimo informacijos pertekliaus akivaizdoje, apmąstyti iškylančius iššūkius ir susigrąžinti savarankiško mąstymo pojūtį.
Šis kūrinys taip pat yra „Post“ klonas.
Soushi Tanaka gimė Japonijoje 1978 m. ir joje gyvena.
Apie 2000 m., kai pradėjo dirbti, Japonijos ekonomikos augimas buvo pasibaigęs, o kartu ėmė ryškėti įvairios socialinės problemos, tačiau žmonės į jas nežiūrėjo kaip į rimtas. Nuo tada praėjo daugiau kaip 20 metų, ir šios problemos, į kurias nekreipėme dėmesio, pradėjo kelti grėsmę mūsų gyvenimui. Japonijoje šie du dešimtmečiai vadinami „prarastaisiais 20 (arba 30) metų“.
Jis jaučia, kad šiandien tapo sunku apsaugoti savo gyvenimą tiesiog vadovaujantis senais būdais, kurių mus mokė tėvų karta. Jis priėjo prie išvados, kad vienintelis būdas apsisaugoti šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nėra žinoma, kas yra teisingas atsakymas, – nuolat tobulinti tai, kas yra optimalu.
Baigęs mokyklą jis įsidarbino interneto inžinieriumi. Dirbdamas išmoko kodais ir programomis automatiškai apdoroti informaciją bei vaizdus, taip pat naudotis interneto paslaugomis informacijai skleisti.
Fotografija jį taip pat sudomino dėl darbe naudoto skaitmeninio fotoaparato, o nuo 2012 m. trejus metus fotografiją kaip meno formą jis studijavo japonų fotografo dirbtuvėse. Ypač jį domino pokario Japonijos menininkų konceptualusis menas.
Jo kūryba grindžiama šiomis patirtimis ir žiniomis.
Šiuo informacijos pertekliaus laikotarpiu jis savo kūryboje kelia klausimą: kokią žinią fotografas gali perduoti savo atvaizdais ir juos supančiais įrankiais?
Būtent tai jis apmąsto savo kūryboje.
