Joel Jimenez Jara (Kosta Rika / Ispanija)
Upė yra audimo staklės, siūlas – kalnas
XIX a. pabaigoje prie Ljobregato upės Katalonijoje kūrėsi tekstilės kolonijos. Šios nuo aplinkos gana izoliuotos bendruomenės jungė fabrikus, darbininkų gyvenamuosius namus ir bendrojo naudojimo infrastruktūrą, taip sudarydamos savitą pramoninio gyvenimo mikrokosmosą.
Veikdamos paternalistinės sistemos sąlygomis, jos siūlė nebrangią socialinę gerovę mainais į išnaudojamą darbą ir ribojamas laisves. Šios santvarkos tariama nauda ugdė darbininkų ir jų šeimų paklusnumą bei nuolankumą, taip įtvirtindama kontrolės struktūras.
Aštuntajame dešimtmetyje dėl tekstilės pramonės nuosmukio šias kolonijas ištiko krizė. Fabrikai nutilo, infrastruktūra sunyko, o kadaise klestėjusios bendruomenės virto vaiduokliškais savo pramoninės praeities likučiais.
„Upė yra audimo staklės, siūlas – kalnas“ nagrinėja šiuose kraštovaizdžiuose slypinčius daugiasluoksnius istorijos klodus bei simbolišką archeologiją, atskleidžiančią galios, hierarchijos ir klasės pėdsakus.
Ardant ir iš naujo interpretuojant archyvinius atvaizdus kaip tekstilės raštus, projekte susipina vizualūs ir materialūs šių erdvių elementai. Istorinius atvaizdus integruojant į tekstilės gamybos kontekstą, kūrinyje apmąstomos šias kolonijas formavusios sisteminės galios struktūros, susiejant pasikartojantį, disciplinuotą jų gyventojų darbą su ilgalaikiais išnaudojimo pėdsakais.
Fragmentuotą archyvą paversdamas tekstilės raštais, kūrinys taip pat kvestionuoja archyvo kaip fiksuoto, nekintančio įrašo sampratą, tačiau atskleidžiamas jo dirbtinis pobūdis ir priemonės, kuriomis jis aktyviai formuoja pasakojimus, lemiančius mūsų istorijos suvokimą.
Supriešindamas industrializacijos likučius su atspariu gamtos būviu, kūrinys tyrinėja, kaip šių kolonijų tapatybę formuoja įtampa tarp praeities ir dabarties, fakto ir fikcijos. Anachronistinis kraštovaizdžio pobūdis taip pat skatina apmąstyti istorinių ir mitologinių pasakojimų sąveiką, atskleidžiant, kaip kolektyvinė atmintis nuolat perrašoma.
Joel Jimenez (g. 1993 m. Kosta Rikoje) – menininkas ir kino kūrėjas, gyvenantis ir dirbantis Madride, Ispanijoje. Jo kūrybinė praktika apima fotografiją, instaliaciją ir judantį vaizdą, joje tiriama atminties politika bei būdai, kuriais galia ir ideologija įsirėžia į erdvę. Remdamasis tyrimais grįstais projektais, jis nagrinėja kraštovaizdžius, architektūrą ir archyvus kaip bendros istorijos liudininkus, tyrinėdamas ištrynimo, perkėlimo ir istorinių pasakojimų nestabilumo temas. Jo kūryba dažnai balansuoja tarp dokumentikos ir spekuliacijos, joje jungiama archyvinė medžiaga, aplinkos stebėjimas ir mitologinės nuorodos, vis daugiau dėmesio skiriant nežmogiškoms atminties ir komunikacijos formoms.
