Emilija Filipenkovaitė (Lietuva)
Gyvenamieji / Dwelling (Living)
Šiame dokumentiniame eksperimentiniame filme nagrinėjama, kaip Lietuvos SSR architektūrinės ir ideologinės sistemos formavo kasdienį gyvenimą – ypač gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose susiduria grožio paslaugos, funkcionalumas ir valstybės kontrolė. Kūrinys apmąsto, kaip institucinė galia veikė ne tik estetinį suvokimą ir savęs reprezentavimą, bet ir žmonių gebėjimą įsivaizduoti alternatyvias bendruomenės formas.
Filme archyvinė medžiaga iš sovietmečio naujienų kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ jungiama su 2020 m. menininkės Vilniaus miegamuosiuose rajonuose nufilmuota medžiaga. Filme sekama, kaip ideologinės struktūros išlieka erdvėje – per trumpesnius kelius, fasadus, pirmuosiuose aukštuose įsikūrusius grožio salonus – ir kaip paveldėtos efektyvumo, matomumo bei grožio sampratos tebėra kolektyvinės patirties dalis.
Medija: archyvinis vaizdo įrašas (originalus garso takelis), šiuolaikinis vaizdo įrašas, aplinkos garso įrašai.
Emilija Filipenkovaitė – tarpdisciplininė menininkė, dirbanti fotografijos, skulptūros ir garso srityse. Jos kūryboje nagrinėjama, kaip ideologija, atmintis ir skaitmeninė kultūra formuoja estetinius kasdienio gyvenimo pasirinkimus. Vilniaus dailės akademijoje ji studijavo fotografiją ir medijos meną, vėliau perėjo į Skulptūros katedrą, kur pasirinko eksperimentiškesnį, tarpdisciplininį požiūrį.
Jos kūryboje dažnai jungiami archyvų tyrimai, performansas ir garsas. Tokiuose projektuose kaip Tinder Activist nagrinėjama skaitmeninio intymumo politika, Masterclass: The World of Emoji kvestionuojamos muzikos notacijos sistemos ir autorystė, o Dwelling (Living) tyrinėjama, kaip institucinė galia formavo Lietuvos SSR buities estetiką.
Emiliją ypač domina erdvės ir ženklai už institucinių meno struktūrų ribų – kūrybos formos, įsišaknijusios kasdieniame gyvenime. Naujausiuose tyrimuose ji nagrinėja paveldėtus interjerus, estetinį prisitaikymą ribojimo sąlygomis ir skonio, klasių bei ekonomikos sankirtą. Fotografija išlieka svarbia priemone tiek dokumentuojant šiuos pasakojimus, tiek į juos įsikišant.
Jos kūryboje nuosekliai atsispindi domėjimasis tuo, kaip vizualines kalbas formuoja socialinės struktūros ir kaip menas gali jas iš naujo interpretuoti, susigrąžinti ar kvestionuoti.
