Antrininkas

Antrininkas (doppelganger) yra mano fotografijos suvokimo metafora. Tai nėra tikslus fotografijos terminas, bet jis ateina į galvą, kai mąstau apie tam tikrą fotografijos aspektą – taip sakant, perteikia kažką emocingo ir sentimentalaus. Senų laikų žmonių, pirmą kartą išvydusių fotoaparatus, baimė prarasti sielą, jei bus nufotografuoti, sakyčiau, čia niekuo dėta. Fotografija dažnai remiamasi lyg orientyru, bet aš joje juntu fizinio kontakto stygių. Negatyvas juostelėje yra paaiškinamas šviesos atspaudu. Tačiau kas mums matoma, tėra paviršius, pozityvo plokštuma, o fizinis negatyvas pasirodo tik tamsoje. Tada kas yra nuotrauka, kurią matome ryškioje dienos šviesoje? Po tėvo mirties atsitiktinai radau kompaktinį juostelinį fotoaparatą. Keli kadrai jau buvo padaryti, bet neprisimenu, kokie. Po keleto dienų staiga apsižiūrėjau su juo išėjusi į iškylą. Kas galėtų būti jo viduje? O neryškintoje juostelėje plačiai šypsojosi mano tėvas, nutolęs bet kokio gyvenimo konteksto. Tai buvo paskutinis mano matytas atvaizdas su juo, nes niekam nebuvo leista pasilikti prie jo mirties patalo. Juostelėje paslėptasis atvaizdas įspaudžiamas tiesiog šviesos svorio. Taip man atsiveria paslaptis: jo čia būta. Su kūnu prarandamas ir pasakojimas. Vis dėlto esaties įrodymai kadruose sustingsta kaip nesulaužomas susitarimas. Lyg amžinieji santuokos įžadai, fotografija – pažadas, įsigaliojęs visiems laikams. Šis projektas yra požiūris į klausimą „Kas man yra fotografija?“ ir subtilus fotografijos apmąstymo būdas.

Pietų Korėjoje gimusi ir augusi, 2011 m. baigusi universitetą Yisook Sohn yra vaizdo menininkė, kurianti fotografiją ir menines knygas. Ji apmąsto fotografijos sampratą ir jos ryšį su mūsų būtimi. Greta fotografijų serijų „Prieš akis“ ir „Antrininkas“, jos domėjimasis santykiu tarp moterų ir erdvės kasdienybėje paskatino serijas „Madam C“ ir „Virdžinijos kambarys“. Šiuo metu Sohn gyvena ir dirba Seule.