Atmesti suvaržymai

Aš tapau vis labiau įsijautęs į praeitį po mamos mirties. Su laiku prisiminimai blėsta. Kai pasakoju istorijas, gali iškilti tik jų dalys, o kartais šiame procese susilieja keli pasakojimai. Mano išgyvenami prisiminimai nėra linijiniai. Nepasakoju sau, nes tuos pasakojimus jau žinau – bet tik išvystu jų blyksnius. Galbūt tai gynybos nuo traumų mechanizmas. Šiame projekte aš aiškinuosi, ką išgyvenu: mano prisiminimai – išsiskaidę ir nusikratę suvaržymų, kaip antai, erdvės, formos ir laiko. Pandemijos laikais atradau naują skaitmeninių koliažų kūrimo būdą, naudojant perdengimą. Aš derinu ir dekonstruoju senus negatyvus iš savo archyvo kartu su nuotraukomis, kurias darau šiuo metu. Ideologiniu požiūriu remiuosi amžinatilsiu japonų menininku Shigeru Onishi, išsivadavusiu nuo minties, kad nuotrauka yra plokščias atvaizdas, sukurtas iš vienintelio taško. Kiekvieną kartą, kai šiam projektui kuriu naują darbą, derinu naujas nuotraukas su senomis – per vieną seansą. Šį procesą vertinu kaip performatyvų, o ne dokumentuojantį veiksmą – vien todėl, kad tikslas čia ne faktinė dokumentacija, o prisiminimo jausmo vizualizacija. Vaizdai veikia kaip pašnekovas pokalbyje. Šis pratimas man padeda suvaldyti traumas ir prisideda keičiant praeities suvokimą, kai ji rekonstruojama. Šia paroda siekiu sužadinti žiūrovų pasąmonę ir sukurti jiems saugią erdvę pasitikti ir išnagrinėti praeitį.

Vienintelis likęs turtas - neužtikrintumas

Tai – duoklė paprasčiausiai migracijos idėjai. Prireikus pradėti naują gyvenimą svetimoje ir nežinomoje (kartais priešiškoje) vietoje, kiekvienas migrantas turės atsižadėti savo turto, beveik viso pertekliaus: kas liks su jais visada, bus tik jų nepastovi padėtis. Šis procesas dažnai ypač skausmingas ir dramatiškas, juolab jį jaučia Duy, pažinodamas tokias neužtikrintas sąlygas, pats būdamas migrantas, o labiausiai veikiamas dabartinės migrantų krizės Europoje. Lauros Totos, „Liquida Photofestival“ meno vadovės žodžiais tariant - visi šiame projekte dalyvaujantys yra arba pabėgėliai, arba migrantai. Vaizdas: Duy Nguyen. Atlikimas: Ariana Barjamcanaj. Garsas: Alex Cardenal. Drabužiai: paskolinti socialinės dirbtuvės-siuvyklos „Coloriage“, atviros migrantams ir pabėgėliams.

Duy Nguyen (g. 1989 m.), vietnamiečių ir norvegų menininkas, imigranto ir užsieniečio žvilgsniu tyrinėja prisiminimus ir kaip jie veikia asmeninę ir kolektyvinę patirtį. Jo praktika paliečia kultūrinės tapatybės ir psichinės sveikatos problemas. Duy į šį procesą žiūri kaip į vidinės savimonės, o ne išorinio pasaulio dokumentaciją. Jo pasirinktos priemonės išsidėsčiusios kažkur tarp analoginės fotografijos, judančių vaizdų ir skaitmeninio meno. Vis dėlto jis visada noriai gilinasi į naujas technologijas ir metodus istorijoms pasakoti. Duy tyrinėjimai keliauja tarp pasaulėjautos ir tikrovės, tarp tiesos ir pastatymo, bandydami užpildyti atminties spragas kuriamais tikėtinais savęs simuliakrais. Kūrybinis jo tikslas yra perrašyti savo istoriją ir iškelti problemas per meną. Jo ekspozicijas pristatė Norvegijos nacionalinė meno paroda, Liquida Photo Festival, Karmøy Kunstforening, PH21 Gallery Budapest, Collective Oslo, 706 Youth Space Beijing ir kt. Taip pat jis yra gavęs dotacijų iš Norvegijos meno tarybos. Duy neseniai dalyvavo meno rezidencijoje Turine, Italijoje.