Neišsiųsti atvirukai

Pirmoji kelionė, kurią aš turėjau vesti po pandemijos, turėjo būti džiugus įvykis mums visiems – ir man, ir mano turistams... Visi taip pasiilgome kelionių. Į Nepalą turėjome išvykti 2022 m. kovo 2 d.: praėjus savaitei po to, kai Rusija pradėjo karą su Ukraina. Visi buvome susirūpinę. Nebuvome tikri, ar keliauti. Ar turime teisę į džiaugsmingą kelionę, kai ant mūsų slenksčio toks žiaurus karas. Daugelis iš mūsų turi draugų ar giminaičių Ukrainoje, dėl kurių nerimavome. Bijojome dėl brangių mums žmonių, kurie liko Lietuvoje, nes nesijautėme saugūs, kai Rusija puola atomines elektrines, bet nusprendėme važiuoti. Kaip kelionių vadovė buvau atsakinga už tai, kad grupė liktų laiminga ir džiaugtųsi, nepaisydama Ukrainoje vykstančio siaubo. Nepale buvome saugūs, žygiavome Himalajuose gėrėdamiesi nuostabiais snieguotais kalnais ir žydinčiais rododendrais, mėgavomės Nepalo kultūros ir gamtos paveldu. Buvome ramybėje - uragano akyje - kai žiaurus karas taip toli nuo mūsų, bet taip arti kiekvieną akimirką; godžiai skaitydavome naujienas. Aš planavau keliaudama dokumentuoti savo geriamą arbatą ant Ilfordo fotopopieriaus. Ketinau išsiųsti atvirukus, kaip dokumentus, iš Nepalo atgal į savo namus Lietuvoje, kad pamatyčiau, kaip kelionės metu pasikeis nefiksuotas arbatos atspaudas ant fotopopieriaus. Planavau rašyti savo kasdienius laiškus, mintis, palinkėjimus... Bet ten vykstant karui negalėjau užbaigti minčių, bijojau rašyti, man atrodė, kad nesvarbu niekas kitas, vien karas. O galiausiai - negalėjau išsiųsti nė vienos nuotraukos, nes Nepalo paštas neatnaujino darbo po kovido. Taigi, aš juos visus parsivežiau namo. Paskutinį, tą, kurį sukūriau Holi festivalyje, kai šviesa nugali tamsą, vis dar nešiojuosi rankinėje, kiekvieną dieną, visur, kur einu, laukdama, kol šviesa nugalės.