Tolimosios distancijos mėlyna
"Tolimosios distancijos mėlyna" yra istorija, prie kurios dirbu nuo 2021 m. pradžios. Aš stebėjau žvaigždes, kiek tik pamenu. Vos įstengčiau išvardinti keletą žvaigždynų, o kartais supainioju planetų palydovus, netgi su lėktuvais. Tačiau žvaigždžių stebėjimas man teikia paguodos pasijutus varžomai gyvenimo. Mano įsitikinimu, žmogui natūralu žvelgti aukštyn, o ne žemyn, keliant klausimus ir ieškant atsakymų, gręžiantis link tolybės. Tai veiksmas, kuris tarsi toks pat natūralus ir instinktyvus kaip kvėpavimas, o vis dėlto patiriantis grėsmę dėl itin aukšto ir dar augančio šviesos taršos lygio, kapitalizmo eros simptomo. Žvaigždžių stebėjimas iš prigimties yra eskapistinis, o eskapizmas yra pagrindinis vedlys, kuriuo seku visoje šioje istorijoje. Į eskapizmą žiūriu kaip į bendrą giją, kurioje jungiasi susižavėjimas: mano ir veikėjų, sutinkamų per šią visą kelionę. Įvyksta susitikimas su vyru, kuris savo svetainėje pastatė planetariumą, kad išsaugotų sveiką nuovoką mirtinai sergant sūnui. Su astrofotografu, kuris sekdamas dangų atrado per šimtą planetoidų. Į pensiją išėjusiais vyrais iš vieno labiausiai šviesos užterštų miestų pasaulyje, kurie nepaisydami šviesos sąlygų kiekvieną penktadienį susiburia į observatorijos klubą pasižiūrėti pro teleskopą. „Rasti šią vietą yra kaip ir žvaigždžių ieškojimas. Galite vieną kitą kartą pasižiūrėti į viršų, ir ką pamatysite, tebus ne kažin kas daugiau, negu kiek nors pažirusių žvaigždžių, bet vos pradėję iš tikrųjų ieškoti, tikrai atidžiai stebėdami, atrasite paslėptų dalykų – išties ypatingų, galbūt niekieno anksčiau nematytų. Ši vieta yra būtent tokia.“ Per visus šiuos ir daug kitų potyrių suvokiau, kad man žiūrint pro savo fotoaparato objektyvą, o jiems žvelgiant į erdvę, mes visi ieškome to paties: pabėgimo, vilties ir ryšio jausmo.
Esu pasakotoja vaizdais, besižavinti jautriu ryšiu, sandūra tarp tikrovės ir vaizduotės, priešprieša tarp kasdienybės ir didybės. Vaikystėje kiekvienas vasaros atostogas praleisdavau močiutės ūkyje Rytų Lenkijoje. Tai buvo mano pabėgimas iš kasdienio gyvenimo sunkiosios pramonės – anglių kasybos - paveiktame kraštovaizdyje mano gimtajame mieste, Silezijoje, kur vyravo pragmatiškas požiūris į gyvenimą. Mano močiutės ūkis buvo tokia atoki vieta, kad dangaus neteršė beveik jokia šviesa; vieta, kur gamta buvo mano žaidimų aikštelė, o naminiai gyvuliai - žaidimų draugai. Būdama šio kraštovaizdžio dalimi labai daug išmokau apie savo vietą visatoje, pagarbą laukinei gamtai, dėkingumą už naktį, tamsą ir ką nepažįstamo, laukinio, poetiško, nesutramdyto tai įkūnija – vertybes, kurias noriu priimti ir išsaugoti kaip menininkė. Nuolatiniai susidūrimai tarp tųdviejų realijų, funkcionalumo ir pragmatizmo naratyvo prieš mistiką ir didingumą, suformavo įsivaizduojamą man skirtą vietą, ir aš leidausi jos ieškoti, kalbėdama apie ją per savo meninę praktiką. Tikiu, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra žvaigždynas, kupinas trapių ryšių, o noras juos atrasti ir padaryti juos matomus yra tai, kas mane budina naktį. Taikydama įvairią vizualinę ir garso strategiją, tyrinėju įtampą tarp realybės ir fikcijos, tarp pagrįsto ir mistinio, o prie ribos tarp šiųdviejų aš siekiu priartinti savo praktiką.
