Fotografuoti praeitį: prisiminimų atkūrimas naudojant dirbtinį intelektą
Šis eksperimentinis projektas buvo vykdomas kaip "MidJourney", dirbtinio intelekto roboto, kuriančio vaizdus, beta versijos testavimo dalis. Nors robotas veikia labiau kaip įrankis, nei kaip bendraautoris, jis turi daug savarankiško kūrybiškumo, kuris gali būti panašus į ne neurotipinius sprendimus. Dirbdama su MJ renkuosi užsirakinti mažame kambaryje, pasižyminčiame senos analoginės nuotraukos estetika. Tiesa, "tradicinės fotografijos", vaizduojančios laiko patiną, estetika šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje tapo kliše. Šis stilius dažniausiai naudojamas vadinamiesiems prisiminimams vizualizuoti. Todėl man pasirodė šiek tiek rizikinga dirbti su formaliais stereotipais ir klišėmis. Tačiau būtent ši praktika padėjo man ištirti tai, ką bandžiau suvokti savo ankstesnėje kūryboje, būtent formavimąsi savo vizualinės tapatybės, kuri vystėsi sovietinėje aplinkoje, gyvenant bohemiškų menininkų šeimoje. Mano patirtis meno kūriniuose susipynė su tų dienų sukurtos ir gamtinės aplinkos sukeltais išgyvenimais. Skulptūrose ir paveiksluose mačiau įsivaizduojamus draugus ir gyvūnus. Labai svarbus yra mastelis. Mano vaikystės prisiminimuose visi objektai, atstumai ir erdvės atrodo daug kartų didesni nei dabarties patirtyje. Visa tai mano atmintyje filtruojama per sovietinio niūrumo ir užmaršties triukšmus. Nežinau, ar šie vaizdai yra meno kūrinys, bet jų kūrimo procesas tikrai buvo meninė praktika. Nors stengiausi sukurti vaizdą apie praeitį, gauti vaizdai taip pat yra apie ateitį. MJ, nors dar ir nėra tobulas, yra naujo tipo įrankis, siūlantis naujas savybes. Robotai kasdien stiprėja ir tobulėja. Jų atsiradimas yra ne tik techninis dalykas, bet galbūt paradigminis vizualinės kultūros pokytis. Šis projektas prisideda prie tęstinio pokalbio apie dirbtinio intelekto meninėje praktikoje galimybes, ribas ir panaudojimą.
Agnė Gintalaitė yra menininkė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Agnė studijavo menotyrą Vilniaus dailės akademijoje, psichologiją Vilniaus universitete, o šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete siekia lyginamųjų kultūrų studijų magistro laipsnio. Jos sovietinių garažo durų fotografijų serija "Grožio liekanos" (2015) buvo plačiai nušviesta užsienio kultūros spaudoje. Gintalaitės projektas "Be perspektyvos" (2019) - personalinė sovietinių daugiabučių fotografijų paroda, sukurta naudojant droną ir komponavimą, sukeliantį vaizdo be perspektyvos įspūdį. Su keliais darbais ji šiuo metu dalyvauja Mo muziejaus parodoje (Vilnius). Gintalaitės projekte "Sodas ir kosmosas" (2020), atliktame mobiliojo telefono kamera, objektai parenkami taip, kad išreikštų pokyčius, humorą ir pasakojimų mintį. Bendradarbiavimas su menininke Egle Grėbliauskaite "Nepamirškime nebeprisiminti" (2021) įtraukė P. Cvirkos paminklą. Naudodamos samanas, tradicinėje medicinoje taikomas žaizdoms gydyti, menininkės tikėjosi sukurti sąveikos su sovietinės praeities trauma formą, vedančią į susitaikymą ir gijimą. Agnės kūrybinę strategiją galima apibūdinti kaip refleksyvią tyrinėjimo ir intervencinę dalyvavimo praktiką, kuriai būdingas tipologinis požiūris ir hibridinis mokslinės bei meninės vaizduotės derinys.
