Regina Šulskytė. Mano laikas

Kuršių nerijos istorijos muziejus (Pamario g. 53)

„Mano laikas“ – laikas, kuriame save suvokiu

Danguolė Ruškienė

Jau daugiau nei dvidešimt metų personalines parodas rengiančios menininkės kūriniuose – nuosekli asmeninio santykio su būtimi analizė. Laikas priklauso tiems reiškiniams, kuriuos dera analizuoti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip laiką, kuriame be jokių valios pastangų atsiduri pats, kontaktuodamas su išoriniu pasauliu. Kuriame gimsti ir jau randi kažkieno paliktus praeities pėdsakus. Su jais augi, vėliau dalį jų prisiimdamas kaip savo, kita dalis taip ir lieka liudyti anuometinį gyvenimą. Per tą laiką atsiranda ir asmeninis laikas, kuris auga, mainosi kartu su tavimi. Tačiau jis pasilieka ir tau išnykus, tapdamas praeities pėdsaku kitoms kartoms. Jį teks prisiimti naujai gimusiems, arba palikti kaip dar vieną praeities įrodymą. Tai – ciklas, į kurį įtraukiamas kiekvienas, be atrankos. Viena vertus, tas laikas vyksta nepriklausomai nuo tavęs, kita vertus – esi vienas iš tų, kurie jį veikia, formuoja ir palieka būtent tokį. /../

Reginos fotografijose – jos draugai, tėvai ar artimieji, kartais – atsitiktinai sutikti ir iš tolo stebimi praeiviai. Čia vaizduojama aplinka, su kuria ji vienaip ar kitaip yra susijusi, tiesiogiai arba per šeimos istoriją. Ne tik išbūtu, bet ir paveldėtu laiku. Tarp meistriškai sugretintų fotografinės realybės iškarpų kartais įsiterpia „išvalyti“ intarpai – spengiančios tylos akimirkos, savotiškos pauzės fotografijos audinyje ir menininkės asmeniniame laike. Paraleliai vystomos kelios istorijos, kurios ne tik papildo viena kitą, bet kartkartėmis persipina tarpusavyje. R. Šulskytė ir pati noriai dalyvauja pasakojamose istorijose. Ji – kaip jungtis, atskaitos taškas, nuo kurio prasideda ir baigiasi jos pasakojimas. Autorė, nors ir neatlapodama šiandieninio asmeninio gyvenimo durų, noriai supažindina su savo šeima ir jos praeitimi. Ji viename kūrinyje sujungia savo tėvų dabartį ir praeitį, pakeisdama (ar įterpdama) papildomų detalių, kurios išbalansuotų fotografijos dokumentalumo įspūdį ir kartu suteiktų jai tokias vizualines sąvokas, kuriomis ji taikliausiai galėtų išreikšti savo mintis. Jau ne apie tėvus, jos praeitą ar dabartinį gyvenimą, bet apie jausmus, būsenas ir išgyvenimus, kuriuos sąlytyje su šiuo išbūtu laiku jai teko patirti.

Erdvė ir laikas ir toliau lieka išeitiniais R. Šulskytės taškais, iš kurių ji rutulioja savo būsenas, konstruoja įtikinamus išgyvenimų ir pajautų paveikslus. Akivaizdu, kad autorei labai svarbu suprantamai ir įtikinamai ištransliuoti savo žinutę. Tačiau ji nesielgia įsakmiai. Regina palieka keletą variantų, iš kurių galima susidėlioti individualią jos kūrinių (ar savęs atpažinimo) versiją.