Nefotografų fotografija kaip nefotografija

SetP Stanikas vieni pirmųjų Lietuvių šiuolaikinio meno kontekste profanavo „aukštosios meninės fotografijos“ sampratą, pradėję naudoti, pavadinkime − muilinę, kaip tikrovę tiesiog fiksuojantį mechanizmą. Muilinę galima suprasti ir metaforiškai, kaip tam tikrą matymo, vaizdo konstravimo strategiją. Stanikai, XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kaip ir kai kurie kiti to meto menininkai ir menininkės, fotografinę kalbą transformavo ir reformavo tokiais formaliais ir prasminiais turiniais, kurie iki tol laikyti tikrojo meno (ir tikrosios meninės fotografijos) svetimkūniais.

SetP Stanikas – ne fotografai, ne skulptoriai, ne tapytojai, ne piešėjai ir ne filmų kūrėjai.

Tačiau fotografuoja, lipdo, tapo, piešia ir kuria filmus. Ir fotografijos kūryboje labai daug.

Jie Nidoje kviečia auditoriją pokalbiui-diskusijai.

SetP Stanikas (Svajonė ir Paulius Stanikai) – menininkai, kurių kūrybos kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Jie yra dalyvavę daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos (atstovavo Lietuvai penkiasdešimtojoje Venecijos bienalėje), Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidu centras, galerija „Vu“ Paryžiuje, galerija „White Box“ Niujorke, „Other gallery“ Šanchajuje ir kt.

Po sėkmingo debiuto Venecijos bienalėje 2003 m. Stanikai buvo pakviesti dėstyti Prancūzijos šiuolaikinio meno aukštojoje meno mokykloje (Studio national des arts contemporains) Le Fresnoy. 2008 m. menininkų video darbai rodyti tarptautinėje parodoje „Vaizdų naktis“ (Dans la nuit des images), surengtoje Paryžiaus Grang Palais rūmuose. Tai pačiais metais jų diptichas „Nuopuolis“ eksponuotas parodoje „Šventumo pėdsakai“ (Traces su Sacre) Pompidu centre Paryžiuje. 2012 m. Trokadero parke vykusiame renginyje „Nuite blanche“ sukūrė instaliaciją „Darbininkas, valstietė ir erelis“. Tais pačiais metais buvo pakviesti dėstyti Bjarico „Roceilles“ aukštojoje dailės mokykloje (l‘Ecole Superieure d‘Art des Rocailles a Biarritz).