Jono Meko atminties virpėjimas

Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019). Jis yra atminties režisierius. Todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale The New York Review of Books pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino Meką atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti. Mekui šis kaltinimas pasirodė juokingas. Kuo tikėti? Ar ir aš turėjau pasmerkti J. Meką? Kaip spręsti šią dilemą kaip Meko kūrybos gerbėjui? Pasirinkau sprendimą šią situaciją ištirti. Galimybė pasidalyti savo atradimais ir diskutuoti su auditorija Lietuvoje, vos už 300 km. nuo Biržų, yra nepaprasta patirtis. (Pristatymą remia Nyderlandų literatūros fondas)

Peteris Delpeutas (g. 1956 m.) – olandų kino režisierius ir rašytojas, kuriantis įvairių žanrų filmus: rastos medžiagos („Lyrical Nitrate“, „Diva dolorosa“), dokumentinius („In Loving Memory“, „Immer Fernweh“, „Walk the Land“) ir vaidybinius („The Forbidden Quest“, „Felice…Felice…“). Jis rašo romanus, esė apie meną ir kelionių istorijas. 1988–1995 m. dirbo Olandijos kino muziejaus (dabar „Eye“) kuratoriumi ir direktoriaus pavaduotoju. Jo olandų kalba parašyta knygos apimties esė Jono Meko atminties virpėjimas neseniai išversta į anglų kalbą ir išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jo filmų ir tekstų tematika – atmintis, istorija, fiktyvi biografija ir susitaikymas su netektimi.