Fotografijos kaip ikoninio ženklo kontekstualumas: intermedialumo teorijos ir ikoniškumo studijų perspektyva

Fotografijos kaip ženklo statuso klausimas buvo ir tebėra viena pagrindinių kritinio diskurso apie fotografiją problemų. Šį nerimstančias diskusijas lemiantį, semiotinį neapibrėžtumą iš dalies paaiškina Charleso Sanderso Peirce’o semiotikos dinaminio ženklo samprata, išryškinanti, kad vienalyčiai ženklai neegzistuoja: ženklo „tapatybę“ daugiausia lemia jo atliekama funkcija. Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoesė Berlynalijos bei fotografijomis iliustruotas Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos rinkinys Mabre viešbutis suteikia galimybę į fotografiją pažvelgti per pirsiškąją ženklo sampratą plėtojančios Larso Elleströmo intermedialumo (ar intermodalumo) teorijos prizmę. Įvairius, intermodalius ryšius aktualizuojantis skaitymas padeda atskleisti analizuojamų fotografijų įvairiapusiškumą – parodyti, kaip ta pati fotografija gali tapti ir ikona-atvaizdu, ir ikona-diagrama, ir ikona-metafora, – bei išryškinti ženklo, apskritai „būties“ performatyvumą.

Nuotrauka ir faksimilė iš Ulos Vaičiūnaitės asmeninio archyvo

Remigijaus Treigio nuotrauka

Aušra Kundrotaitė – intermedialumo, miesto literatūroje ir autobiografistikos tyrinėtoja, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantė. Publikuoti akademiniai straipsniai – „Autobiografinis paktas kaip architektūrinis palimpsestas: Juditos Vaičiūnaitės Mabre viešbutis“, „Literatūrinio miesto erdvė: semiotinės analizės galimybės ir ribos“. Norėdama pailsėti nuo akademinio žargono, retkarčiais rašo esė Šiaurės Atėnams („Madride pandemijos metu: ritminės analizės bandymas“, „Asmeninės utopijos žemėlapis“ ir kt.).