Išvirkščio laiko peizažai: Mažoji Lietuva ir Ukraina

Sakoma, kad frazė „subombarduota atgal į akmens amžių“ gimė per Vietnamo karą. Ji išreiškia mintį, kad griaunant infrastruktūrą ir pastatus kokią nors vietą galima išplėšti iš dabarties ir „transportuoti“ ją atgal tarsi laiko mašina (Cullather 2006). Taip kuriami išvirkščio laiko peizažai. Dabar juos „piešia“ mus pasiekiančios Rusijos Federacijos sugriautų Ukrainos miestų fotografijos. Pajuodę pastatai, kiaurymės ten, kur turėjo būti pastato vidus, milžiniškos duobės ten, kur buvo pastatai, gatves užkimšusi geležis, iš oro matomi broliški kapai, palydovų užfiksuoti lavonai gatvėse maitina apokaliptinę vaizduotę. Tuos tarsi ateityje rastus žlugusios civilizacijos peizažus fotografuoja ir Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai pristatytas Aleksandras Gliadelovas (kuratorius Gintaras Česonis). Jo fotografijas dabar yra proga palyginti su primirštu Raimundo Urbono ciklu „Rytprūsiai“ (1988–1997), turėjusiu virsti knyga Prarastas pasaulis. Tai – tas pats „russkij mir“, užgrobtas teritorijas stumiantis į praeitį.

Iliustracija: Aleksandr Gliadelov, „Prekybos ir pramogų centras „Retrovilis“ po apšaudymo. Kyjivas“. 2022 m.

Agnė Narušytė (g. 1970) yra menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė. 1995–1996 m. Niukaslo universitete (Didžioji Britanija) studijavo kino teoriją. 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“.