Esu tapytoja. Vis galvoju, kaip užrašyti peizažą jo netapant, neperkuriant pagal savo matymą, savo gestus. Koks peizažas yra pats? Kaip leisti peizažui „įvykti“ popieriuje? Kaip peizažą užfiksuoti tokį, koks jis yra? Domina būtent peizažo autentiškumas veikiant laikui ir šviesai.

Peizažui atsirasti pasitelkiu ir cheminius – Balt Salt sidabro bei cianotipijos – procesus. Chemija padengtus lapus slepiu nuo šviesos, kad sąmoningai juos vėliau ištraukčiau. Jie užrašo vietos šviesą greičiau. Lapukus ar drobę įsidedu į kuprinės kišenę, vaikštau, kišu į smėlį, užkišu už vietinės tvoros stebiu, laukiu, stabdau.

Žemė ar peizažo tema, atėjusi ir niekur, kol kas nedingusi iš temos apie senelius, apie mamą, gimusią Sibire. Žemė keliavo kartu su senelių, prosenelių žeme; vieta, į kurią juos atvežė neklausdami, tiesiog paėmė ir perkėlė. Ten gimė mano mama, ten amžiams liko jos tėtis, mano senelis, kurio nepažinau. Žemė, kurios nemačiau, bet apie kurią girdėjau daug: kalnai, Baikalas, gėlės... Tai yra tos nematytos Žemės paieška ar įsivaizdavimas, kokia ji galėjo ar gali būti suprantant, kaip svarbu pagauti dokumentišką vietos, kurioje esu, atvaizdą.

Agnė Jonkutė gimė 1974 m. rugpjūčio 5 d. Kaune. 1997–2003 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete studijavo tapybą. Nuo 1999 m. dalyvauja parodose. Kuria piešinius, performansus, instaliacijas ir videomeną, patirtį iš šių sričių perkeldama į tapybą. Jos nespalvoti paveikslai gimsta iš piešinių ir nespalvoto kino estetikos. Minimalizmas čia derinamas su daugybe pilkos ir juodos kintančios šviesos pustonių. Jos tapybą veikia ir kinematografiškas motyvų kadravimas.