Liucija Karalienė

Gimė 1990 m. liepos 17 d. Vilniuje, gyvena ir kuria Panevėžyje. Baigė KTU Panevėžio fakultetą, vadybos specialybę, vėliau tam pačiam fakultete industrinių technologijų vadybą.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 2019 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2019 m.  

Personalinės parodos:

„NE|LĖLĖ“ – Panevėžio „Šaltinėlio“ biblioteka 2015;
„ŠA|AŠ“ – Panevėžio Fotografijos galerija 2016;
„NE|LĖLĖ“ – Paįstrio kultūros rūmai 2019;
„NUODAI“- Šiaulių „Laiptų“ galerija 2020. 

Grupinės parodos:

Panevėžio fotografų draugijos metinė paroda, 2014;
Panevėžio jaunųjų fotografų paroda-projektas „Blyksniai“, 2015;
Panevėžio metinė fotografų paroda, 2015;
„Praeitis-Dabartis“ fotografijų paroda-projektas su fotomenininke Irena Giedraitiene. Panevėžio miesto savivaldybė, 2016;
„GlazzJazz“ fotografijų projektas Panevėžio Dailės galerijoje, 2016;
„Prisiminimai apie ateitį“ Panevėžio fotografijos galerija, 2016;
Panevėžio fotografų draugijos metinė paroda, 2016;
Panevėžio fotografų draugijos metinė paroda, 2017;
„Uždaros teritorijos: πR dimensija“ Nidoje KITC „Agila“, 2018;
„Uždaros teritorijos: πR dimensija“ Užupis „Galera“, 2018;
„JUODA|SPALVOTA“ Paįstrio kultūros centras, 2019;
„JUODA|SPALVOTA“ Panevėžio „Smėlynės“ biblioteka, 2019
„Uždaros teritorijos: πR dimensija“ Panevėžio fotografijos galerija, 2019

Apdovanojimai:

2018 m. Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos kartu su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“ seminaro metu organizuoto fotografijų konkurso „Fotografuojame Nidoje“ specialusis prizas. 

"Fotografuoti pradėjau tam, kad nereikėtų kalbėti. Kalbėjimas nėra mano stiprioji pusė. Fotografija man padeda atskleisti kas slypi mano viduje. Padeda pasakyti kaip jaučiuosi, kas mane slegia, kas džiugina, kuom gyvenu. Vaizdas man yra priimtiniausias būdas kalbėtis. Fotografija man tapatinasi su keliu, kurį turiu eiti. Jis tarsi skirtas man. Per akis galiu pasiekti žmonių vidų. Man tai labai svarbu. Svarbu kalbėti į žiūrovo širdį. Kalbėti taip, kad jis bent akimirkai sustotų ir pamatytų tai ko nematė iki šios sekundės. Mano fotografija yra apie mane. Apie mano vidinius demonus, šešėlius, pretenzijas gyvenimui ir sau. Apie klausimus, kurie gali būti atsakyti ne žodžiais o vaizdais. Tai tarsi kelionė kuri mane išgelbėjo nuo vidinės pražūties. Ieškojimas būdų pasakyti, kas man atrodo neteisinga, bet priimtina.

Amoralu, bet standartiška. Parodyti tai nėra lengva, bet mane tai išlaisvina nuo beprasmių žodžių, garsių apmastymų, lengvų nutylėjimų. Įvairios būsenos gyvena kiekviename kūne. Jas suprasti ir išgyventi nėra lengva. Tikiu, kad mano vaizdai padeda išgyventi ne tik man. Tikiu, kad jie gydo. Gal net atverdama žaizdas išgydysiu sielą. Kažkieno kito, to, kuris žiūri ir mato. "