Penkios išvados apie rajų žvilgsnį: Volungės Aušros Griškonytės personalinė paroda
Penkios išvados apie rajų žvilgsnį: Volungės Aušros Griškonytės personalinė paroda „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“
Žvilgsnis yra rajus. Jam neužtenka pamatyti žmogų – jis nori jį atpažinti, įvardyti, priskirti kategorijai ir paaiškinti. Susidūręs su tuo, ko negali iškart perskaityti, žvilgsnis retai sustoja: jis ieško vis naujų ženklų, kol nepažįstamas kūnas tampa bent kiek suprantamas ir todėl saugus. Tačiau ką toks troškimas sužinoti pasako ne apie stebimą žmogų, o apie patį stebėtoją?
Volungės Aušros Griškonytės personalinėje parodoje „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ Prospekto galerijoje Vilniuje vieni fotografuojami žmonės pasirodo teatrališkai, kitų veiduose – nė menkiausios šypsenos. Fotografijos leidžia žiūrėti, tačiau negarantuoja, kad žiūrovas gaus trokštamą atsakymą. Queer nėra viena tapatybė ar vienodas patirties modelis, o šiuo žodžiu apibūdinama bendruomenė pernelyg didelė ir įvairi, kad ją būtų galima sąžiningai sutalpinti į vientisą naratyvą. Mėginimas bet kokia kaina surasti nuoseklumą reikštų pakartoti tą patį klasifikavimo gestą, kurį paroda verčia kvestionuoti. Todėl ir pačią parodą panorau aptarti fragmentais – penkiomis išvadomis apie išraišką, bendruomenę, klasifikavimą, skausmą ir matymą.
Apie išraišką
Beveik nė vienas V. A. Griškonytės fotografuojamas žmogus nesišypso. Tačiau tai nėra fotografijų emocinio krūvio stoka – veidas sulaiko tik dalį informacijos. Stovintys subjektai rodo visą save. Deadpan (liet. neutrali, akmeninė) išraiška jų veiduose iš pirmo žvilgsnio gali priminti abejingumą žiūrovui. Nors daugelyje fotografijų žmonių laikysena visiškai santūri, kai kuriose net ir teatrališkos pozos, primenančios pin-up modelius, tampa antraeilės. Frontali kompozicija tarp žiūrovo ir subjekto sukuria neišvengiamą akistatą. Net menkiausios šypsenos nebuvimas reiškia atsisakymą žiūrovui sukelti socialiai patogų jausmą, jį nuraminti ar pasirodyti simpatiškam. Išraiška palieka daug erdvės spėlioti – ar tai orumas? Įtampa? Nuovargis? Galima teigti, kad būtent ši erdvė sukuria labai specifinį diskomfortą žvelgiant į fotografijas. Imi kvestionuoti savo paties santykį su visuomenės normomis. Subjektų žvilgsnis priverčia žiūrovą ne tik spoksoti atgal, mėginant primesti ar kitaip iškrapštyti prasmę, bet kartu ir atsigręžti į giliai įsisavintą, neretai heteronormatyvų socialinį kompasą. Todėl, apžiūrėdama fotografuojamą žmogų, ne vieną kartą pati pasijutau jo stebima. Toks žvilgsnio galios persiskirstymas leidžia galvoti apie pačioje parodoje pasikartojančią įtampą: galimybę likti nematomam ir nepripažintam, tačiau kartu būti pernelyg atidžiai stebimam dėl kitoniškumo.
