Apie būtį menininkas Mindaugas Gabrėnas kalba apibendrinimais, kurių vizualumas daugiausia sudarytas iš gamtos tykumo, miesto romantikos bei čia įsiterpiančio žmogaus. Nepaisant to, kad žmogus atvaizduose pasitaiko itin dažnai, jis niekuomet nėra konkretus, apčiuopiamas ir visuomet išlieka anonimiškas, tolimas. Tokiu būdu kiekviena(s), susidurianti(s) su fotografija, tarsi turi galimybę tapatintis ir užimti neidentifikuojamo, horizonte stypsančio silueto vietą. Kita vertus, individualių bruožų stokojantis žmogus sunkiai tampa kuo nors atpažįstamu, artimu ir neretai lieka tik tuščiu indu.

Įrankiu netampa ir įprasti kasdienos ženklai – M. Gabrėno fotografijose iškylanti egzistencija nėra patiriama gyvenant patį paprasčiausią, kartais blankų, netgi nuobodų gyvenimą. Čia nelieka vietos vėlavimui į darbą, neužsivedančiam automobiliui, ne laiku pasibaigusiam pienui (parduotuvės jau uždarytos). Menininko sukurtose fotografijose būtis – efemeriška ir sapniška, mažai susijusi su buitimi, su realybe. Ji aidi ausyse ir stingdo, kai stovi tuščioje ir baltoje, speigo pakąstoje pievoje. Kartu ji ir tirpdo, lydo įkaitusį kūną, kai karštą vasaros dieną viskas atrodo šiek tiek netikra, abstraktu, kai ryški šviesa tampa matymo barjeru.

Kita vertus, man kertinė egzistencijos grožio dalis slypi būtent kasdienybėje. Iš neapibrėžtų siluetų išsiveržiančiuose žmonėse, netobulose, yrančiose ir byrančiose vietose, nepatogiose situacijose – juk tai ir sudaro didelę dalį prasisukančio laiko. Kartais būna malonu atsitraukti nuo buities jungo ir išgyventi didžius jausmus vandens, ugnies, nakties akivaizdoje. Malonu visa galva panirti į poeziją, muziką, filosofiją. Tačiau nugludintas, nepriekaištingai gilus ar nepriekaištingai melancholiškas gyvenimas atrodo kaip nepilnavertė, apgaulinga iliuzija, įmanoma tik savanaudžiams, privilegijuotiesiems ar atsiskyrėliams.

Kaip tik kompleksiškumo, daugiasluoksniškumo, netobulumo ir pasigendu M. Gabrėno nuotraukose. Viskas tiek nušlifuota, prafiltruota, išlaukta, kad atvaizdai ima stokoti ko nors organiško, netikėto. Taip norisi bent kokios klaidos, neatitikimo, pertrūkio. Pastarąjį aptinku nebent kūrinyje „Savo vietoje“ (2022) – čia tarp žibinto ir medžio stovinčio vyro atvaizdą kerta ir pusiau padalija iš baltos į raudoną pereinanti linija. Renkuosi manyti, kad pasakojama apie skilimą, lūžį, nors pavadinimas suponuoja visai kitokį buvimą. Kaip ir šiuo atveju, taip ir kitos labiausiai intriguojančios nuotraukos yra tos, kuriose pasitelkiama vizualinė manipuliacija. Tarkime, kūriniuose „Our vibrant connections“ (2021), „Paskui savo žvaigždę“ (2018) ar „Mordoras“ (2021) kuriama simbolistinė, netgi kiek čiurlioniška nuotaika. Juose taip pat esama tekstūriškumo, kurio greit pasiilgstu, žiūrėdama į kitus menininko darbus. Skirtingos tekstūros skleidžiasi ne tik spalvotomis linijomis ar formomis, bet ir per vizualinį triukšmą – „Mordore“ atsirandantį nelygų, mirgantį atvaizdo paviršių.

Nors parodos koncepcija, o ir pats pavadinimas akcentuoja kūriniuose nugulusią tylą, ji – specifinė ir kylanti iš prieštaravimų. Jau pats vanduo visai nėra tylus – krisdamas jis beldžiasi į išdžiūvusią žemę ir asfaltą, alma upėmis ir šniokšdamas juda jūromis. Atvaizduose įstrigęs buvimas pripildytas savų garsų – nuskrendančių paukščių klyksmo ir jų sparnų plazdėjimo, nuo medžių šakų plėšiamų lapų šnarėjimo, įsižiebiančių žibintų tylaus spragtelėjimo, tolumoje nuaidinčių žingsnių. Kita vertus, tyla fotografijose užima stiprias pozicijas, jei veikia kaip priešprieša triukšmui, tankumui, gausai. M. Gabrėno nuotraukos iki pat kraštų pripildytos erdvės ir oro. Žvelgiant į jas, yra kuo kvėpuoti net miestuose, kurie ne kakofoniški ir chaotiški, o svajingi, romantiški, erdvūs.

„Tylus vanduo“ nukelia mane į paauglystę. Greičiausiai kalti virsmo laikotarpiui tokie būdingi apibendrinimai, skirstymai į juodą ir baltą, tylų ir triukšmingą, ramų ir chaotišką. Pasaulis tuomet buvo aiškiai padalytas ir neturėjo visokiausių tarpinių tonų – dažniausiai skendėdavo pilkoje arba melsvoje melancholijos ir ilgesio migloje arba priešingai – buvo ryškus, intensyvus, sprogstantis. Truputį juokinga, kad medžius paliekančios paukščių figūros primena mano paauglystės laikais madingas tatuiruotes. Medžius taip pat būtų galima pakeisti plunksnomis ar apsipūkavusiais pienių žiedais, bet čia ne apie tai.

Daugumos iš mūsų būtis – taki, nenuosekli ir gluminanti. Kartais ant palangės guli negyva musė, vėl susipykot, širdį drasko gedulas, už lango be perstojo zuja policijos automobiliai, perrėkdami net garsiai grojančią muziką. Tada eini į gamtą ir lankai parodas, skaitai, grožiesi, būni įkvėpta(s). Paskui vėl skalbiniai, praradimai, trūkę raiščiai ir dulkės. Jauti tą egzistenciją su visais jos trūkumais ir žavesiu – ir tai taip stipru. Norėtųsi ir M. Gabrėno mikrokosmus matyti ne kaip izoliuotas, nepriekaištingas ir dėl to kiek sintetines oazes, o kaip gyvas, kintančias erdves, kuriose atsirastų vietos ir šiek tiek nepatogesnei būčiai ar trupučiui triukšmo. Velniop, tegul pastarasis pasireiškia nors atvaizdų nelygumu ir virpesiu.

Mindaugas Gabrėnas. Tykus vanduo 

Arturo Valiaugos nuotr.