Metų pabaigoje reikia grąžinti knygas, pateikti ataskaitas – „uždaryti“ metus, pradėti naujas užrašų knygutes. Bet ne viskas iš to, ką miniu, – būtina, galima metų slenkstį ignoruoti ir susitelkti į dienos ritmą, darbus, mintis, garsus, kvėpavimą. Arba dar kartą nueiti į tęstinį protestą ir kartu su kitais branginančiais laisvę, pagarbą ir demokratiją būti balsu, susilieti į vieną spindinčių akių jūrą. Minioje už kultūrą (kuri nėra sektorius, o kažkas, kas vienija), už laisvą žodį kaskart užlieja susižavėjimo banga: kokie gražūs žmonės, patys įvairiausi – šviesūs, rūpestingi, drąsūs, šmaikštūs, įsiklausantys, pasirengę kurti ir nepasiduoti.

Kažkokį panašų susižavėjimą žmonėmis, parodų rengimo virsmu jaučiu ir Vadimo Šamkovo nuotraukose, serijoje „Dirba žmonės“. Vaizdų srautą galime stebėti visus metus feisbuke ir instagrame. Iš Vadimo profilio sužinome, kad kažkas bręsta ir netrukus bus atidaryta: matome, kas parodą kuria, drauge jaučiame įtampą, spėliojame, kas čia bus, prisimename vieni kitų buvimą.

Sprendimo, matavimo akimis pauzėje sustingę kuratoriai ir kuratorės, klausymo ir įsivaizdavimo personifikacijomis virtę techniniai darbuotojai, beveik bibliniais šviesos pluoštų skleidėjais tapę šviesos dailininkai, ranka rodantis generalinis direktorius ir titaniškai sunkų paveikslą keliantis darbuotojas šiame kontekste yra lygūs ir visi panašūs į faunus, danajas, titanus, didikus, pastorinių scenų veikėjus iš skulptūrų, tapybos, grafikos – dailės (bet ir kino, visos vizualybės) istorijos ir kasdienybės. Parodų salių tuštuma, šviesokaita, ažūrai, faktūros ir figūros, žmonių ir kūrinių, jų skirtingas tirštis ir atspindžiai, o juose kartais pasirodantys ir autoriaus bruožai. Kaip įprasta, autoportretuose mums vaizdu sakoma: aš čia esu. Bet drauge ir: aš jus matau.

SKAITYKITE TOLIAU