49-asis tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal. Pro akis slenkant garsus daiginančioms, tirštinančioms, kaupiančioms fotografijoms mano galvoje sukasi Nidoje išgirstos mintys, jų sandūros ir išsiskyrimai, perlieti vaizdais.

Ukrainiečių invazija

Pernai kritikavau britų Laurie Griffithso ir Jonty Tacono filmą „Babochka“, užjaučiantį Visagino bendruomenę dėl atominės „svajonės demontavimo“, bet nepastebintį kremliaus kolonializmo pasekmių. Šiemet simpoziumo tonacija buvo priešinga, nes dominavo ukrainiečių „desantas“. Kuratoriai Olena Červonik ir Serhijus Lebedynskis aptarė Radvilų rūmų dailės muziejuje ką tik užsidariusią parodą „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“. Jos dalyvis Borisas Michailovas prisiminė, kokį įspūdį grupės „Vremia“ nariams padarė dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje juos pasiekęs Vito Luckaus pantomimos albumas. Jis buvęs „siurrealus“, paskatinęs ukrainiečius eksperimentuoti – ne dokumentuoti tikrovę, o suvaidinti pasakojimą, dokumentiką permontuoti į fantastines vizijas, kasdienybės rimtumą ironizuoti spalvomis. Visa tai vėliau parodyta tam pačiam Luckui ir kitiems Nidoje susirinkusiems fotografams. „Mūsų nepriėmė Maskva, nepriėmė Kyjivas, bet priėmė Lietuva, ir tai įkvėpė kurti“, – sakė Michailovas.

Skaitykite toliau