Šį tekstą įkvėpė kai kurie rizikingomis sąlygomis užfiksuoti gamtos kataklizmų vaizdai 2025-ųjų dokumentiniuose filmuose: Alexandros Lacey režisuotas „The Twister: Caught in the Storm“ ir kelių dalių dokumentinė juosta „Katrina: Come Hell and High Water“ (kūrėjai: Geeta Gandbhir, Samantha Knowles ir Spike Lee). Pirmajame pasakojama, kaip 2011 m. gegužę stichija sugriovė Džoplino miestą Misūrio valstijoje JAV. Autentiški fragmentai (dalis įvykių liudininkų fiksavo aplinką išmaniaisiais telefonais) padeda prisiminti istoriją apie ką tik diplomus gavusius abiturientus, kurie iškart po iškilmių išgyveno neįprasto stiprumo, monstru pramintą tornadą ir jo liūdnas pasekmes. Nors apie besiartinančią audrą buvo gerai žinoma, jos mastas nustebino net ekspertus: per keliasdešimt minučių miestas buvo sugriautas, prarasta daug gyvybių. Kai kurie filmuotis sutikę liudininkai pasakoja apie tą ankstyvą gegužės popietę, kai staiga sutemo ir visus užklupo „pasaulio pabaiga“; net ir praėjus daugeliui metų viešai kalbėti apie kai kuriuos potyrius bei jų pasekmes vis dar sunku.

Kitoje juostoje pasakojama apie uraganą Katriną ir 2005-ųjų Naujojo Orleano pragaištis. Meteorologų kurį laiką stebėtos stichijos trajektorijos ir prognozės daugeliui buvo netikėtos, nepaisant išankstinių perspėjimų ir institucijų pasirengimo. Filme akcentuojami pasakojimai, o vaizdo medžiaga renkama iš to, kas filmuota buitinėmis kameromis (dar ne telefonais). Miestas, garsėjęs savita juodaodžių muzikine kultūra ir gyvybinga karnavaline atmosfera, bandė išlaikyti optimizmą net svarstydamas blogiausius scenarijus. Nepasiturinčiųjų evakuacijos galimybės buvo ribotos. Vis dėlto ankstesnių dešimtmečių uraganų patirtys daugelį skatino manyti, kad žmonės išsikapstys. Daugelis neišsikapstė. Praūžus uraganui, nuo vandens spaudimo griuvo seniai statyti, prastos kokybės pylimai, potvynis užliejo didelę miesto dalį, skendo namai ir pro juos plaukiantys žmonės bei gyvūnai. Išsigelbėjusieji pagalbos laukė pernelyg ilgai – pragaištingomis sąlygomis šaukėsi vandens ir maisto. Socialiniai ir psichologiniai destrukcijos mastai atnešė siaubingas pasekmes.

Dramatiškus, širdį draskančius pasakojimus kuria žmonės, ne stichijos. Naujausiais metodais ir matematiniais modeliais grindžiamos orų prognozės nesiekia tyčia gąsdinti. Meteorologijoje nekalbama apie biblinio masto apokalipses ar visuotines bausmes už nuodėmes – paprastai tiesiog perspėjama apie artėjančius ekstremalius orus. Vis dėlto šiandien vis dažniau pripažįstama, kad ankstesnės patirtys, prognozės ir tradicinės žinios, kaip dorotis su kataklizmų pasekmėmis, tampa mažiau patikimos dėl Homo sapiens veiklos spartėjančios klimato kaitos. Orakulus seniausiai pakeitė profesionalūs orų aiškintojai: be patyrusios meteorologo akies daugelis vargiai suprastų, kuo grasina ekranuose sušmėžuojantys spalvoti sūkuriai, nepaisantys vandenynų ir žemynų ribų bei turintys žmonių ar dievybių vardus. Kontrastingus, aplink centrą ryškiai įraudusius žemėlapius gali matyti bet kas, tačiau rimtai analizuoti aštrėjantį ir šylantį klimatą darosi vis sudėtingiau. Palydoviniai kadrai, kaip ir senovinėmis kameromis (o šiandien – telefonais) sugaunami uraganų, cunamių bei tornadų vaizdai, šių dienų interneto vartotojams gali priminti didingus Josepho Mallordo Williamo Turnerio peizažus. O diagramas ir duomenis studijuojantys mokslininkai tvirtins, kad tikrovę tiksliausiai perteikia matematiniai modeliai ir meteorologinės schemos.Tokiu istoriniu momentu mitai, atspindintys žmogaus laikyseną egzistencinio pavojaus akivaizdoje, neretai tampa paveikesni nei sausi, sunkiai suprantami gamtos mokslų aiškinimai.

Žemės drebėjimai, potvyniai ir uraganai nuo seno kėlė sumaištį žmonių galvose. Skirtingose visuomenėse per šimtmečius formavosi gebėjimai išgyventi kataklizmų sąlygomis; vienur ekstremalūs reiškiniai nuo seniausių laikų pastebimi dažniau nei kitur. Aukų pareikalaujantis viršžmogiškos gamtos šėlsmas kadaise aiškintas paraleliniais religinės kosmologijos ir magijos siužetais. Tragedijų apmąstymai ilgą laiką egzistavo greta eschatologinių vaizdinių ir moralizavimų, kurie aktualizuodavosi tam tikromis politinėmis aplinkybėmis. Dangaus kūnų ir kitų gamtos ženklų stebėjimas bei šifravimas – galiausiai įsitvirtinęs moderniųjų mokslų istorijoje – įkvėpė siekius atitinkamai organizuoti žmogaus gyvenimą ir pasaulio supratimą. XIX a. pradžioje religinio aiškinimo galia, permąstant Žemės istoriją ir geologinę planetos raidą, galutinai nusilpo.

Ir štai kažkuriuo metu mokslu grįstas vakarietiškasis mąstymas ėmė nebeaprėpti gamtos kaip tyrimo objekto ir kartu jos nežmogiškumo, t. y. savaiminio imanentiškumo. Šis objektas darėsi vis sunkiau suprantamas – anot Bruno Latouro, nutarus, jog gamta „nebuvo sukurta žmonių nei žmonėms, ji lieka svetima, amžinai tolima ir priešiška. Pati jos transcendencija mus sugniuždo ir ji tampa nepasiekiama.“[1] Racionalusis protas, ėmęsis kritinio gryninimo projekto ir išsamiai aiškinęs reliatyvizmo, imperializmo, dominavimo, kaltės ir kitas sampratas, iš tiesų daugino hibridus. XX a. susiformavo klimato kaip „gamtinio“ istorijos veiksnio samprata, o literatūros ir mentaliteto istorijoje atskirai imta tirti kolektyvines idėjas bei „požiūrį į gamtą“. Daugybė aiškinimų apie natūralias katastrofas rutuliojosi veikiami konkurencijos tarp skirtingų, netgi prieštaringų siužetų, išjudinančių žmogiškąją vaizduotę.

Šiuolaikinės vaizduotės dinamiką paspartino masinės žiniasklaidos įsigalėjimas ir nauji XX a. žinių šaltiniai. Jie greitai tapo neatsiejami nuo populiariųjų medijų ir demokratinių informacijos kanalų, ilgainiui ėmusių supaprastintai pristatyti sudėtingus įvairių mokslų pasiekimus. Tokiame kontekste metaforos ir filosofų įžvalgos natūraliai priešpriešinamos šaltoms kompiuterinėms simuliacijoms. Timothy Mortonas siūlė klimato kaitą ar globalinį atšilimą traktuoti kaip hiperobjektą, kurio individui aprėpti ir apmąstyti neįmanoma. O Emanuele Coccia teigė, jog planeta Žemė dabar vienu metu visiškai atsiveria visai žmonijai – su visomis savo audromis ir nuolat kažkur nutinkančių „keistų orų“ grimasomis. Žinias transliuojančiuose ekranuose globaliu mastu matome, kokias pasekmes turi tai, kas vyksta toli nuo mūsų. Neatsitiktinai, minėdamas pastarųjų metų klimato įvykius, Coccia siūlė pasitelkti animizmą ir teigė, kad meteorologija, o ne biologija, geologija ar ekologija turėtų formuoti esminį požiūrį į gyvąsias būtybes: gyvybė esą yra klimatas, o ne medžiagų apykaita. Net geologija tampa meteorologijos šaka – pasak italų filosofo, viskas, kas gyva, yra klimato atsitiktinumas, trumpalaikis orų virtinės padarinys.

Paprieštaraujant Coccios įžvalgoms būtų galima teigti, jog globaliai suvokti kataklizmus žmonijai darosi sunku dėl individualų regos lauką kasdien užliejančios pranešimų gausos, fragmentuojančios ir suniveliuojančios tragedijas. Intensyvėjantis socialinių medijų dirgiklių laukas nuolat provokuoja klausimus apie visuotinę atsakomybę – pernelyg nutolusius nuo kasdienybės ir periodiškai kartojamus tarptautinių organizacijų tribūnose. O racionalus technokratinis diskursas linkęs išskirti optimistinius lūkesčius ir siūlyti greitus „protingų sprendimų“ kelius, taip prislopindamas gilesnį nerimą dėl planetos. Žmogiškoji prigimtis irgi skatina tikėtis geresnės ateities – gal šie instinktai kai kuriuos drąsius Naujojo Orleano gyventojus vertė pernelyg nesijaudinti dėl baisių prognozių.

Matydami skambias antraštes apie nelaimes ar telefonų ekranuose šmėžuojančius vaizdus iš tolimų vietų, sutrinkame tai įvardydami kasdienėje kalboje. Šiandienos medijos leidžia surežisuoti dramatiškus kataklizmų reginius su specialiaisiais efektais; kai kuriuos entuziastingus vartotojus net užlieja (dez)informacijos cunamiai. Mitinės ir meninės „gerų“ bei „blogų“ orų metaforos toliau tyliai funkcionuoja mūsų sąmonėje[2], o meteorologiniai terminai padeda įvardyti tai, kas išmuša iš pusiausvyros. Tarkime, 2022 m. vasario 24-oji Lietuvoje trenkė kaip žaibas: grobuoniškas Rusijos išpuolis prieš Ukrainą supurtė viešąją erdvę ir įžiebė spontaniškai mūsų regioną suvienijusias išgąsčio bei įsiūčio emocijas, bent jau pirmaisiais karo metais. Ukrainoje Rusija sukėlė ekologinę katastrofą, bet kol žūsta žmonės, apie žalą gamtai kalbama mažiau. Vis dėlto, kaip ir ikimoderniais laikais, vėl pagrįstai svarstoma apie (virš)gamtinį blogį ir egzistencinę pragaištį.

Stichijos nepriklauso nei nuo dangaus dievybių kaprizų, nei nuo mūsų nuodėmių. Žemei mažai rūpi hipotetinis Homo sapiens apsisprendimas atsikratyti vartotojiško kapitalizmo, taip sumažinant taršą. Dieviškųjų ženklų skaitymas danguje senojoje Europoje – bandant apskaičiuoti Paskutiniojo teismo dieną ­­– nemažai prisidėjo prie naujų, ilgainiui vien matematiškai pagrįstų skaičiavimų ir gamtos mokslų, o vėliau pats religinis pasaulio aiškinimas tapo nebereikalingas. Šio straipsnio pradžioje minėtose dokumentinėse juostose tragedijos atskleistos per jas išgyvenusių individų prisiminimus. Vietoje šiurpą keliančios estetikos girdime negandas patyrusių žmonių nuoskaudas, kaltinimus institucijoms, graudinimąsi; ne vienas liudininkas, pasakodamas apie senus įvykius, užsikūkčioja. Kai kurie nukentėjusieji ryžosi atstatyti miestus ir savo gyvenimus. Iš visų šių fragmentų galiausiai sužinome tai, ką ir taip žinojome: ribinės patirtys įrėžia neišdildomus dvasinius randus. Mūsų akys neretai per vėlai pamato iš oro ateinantį pavojų, protas negeba perskaityti ženklų ar atpažinti perspėjimų bei grėsmingos tylos signalų. Individualų egzistencinį siaubą ir kolektyvinę traumą žmonių sąmonėje ilgainiui švelnina nebent metaforos, kurios paguodžia sielą ir užkloja klausimus apie visa ko prasmę.