Vilniuje šiuo metu veikia net dvi menininkės Volungės Aušros Griškonytės parodos, gvildenančios kreivas ir takias lytines tapatybes. Kultūrinės queer erdvės „išgirsti“ galerinėje dalyje eksponuojama ankstyvoji autorės kūryba iš serijos „Kekšės“ (1999–2003) – čia intymioje, kamerinėje namų erdvėje užfiksuotos drag karalienės. Nors dalis atvaizdų jau rodyti MO muziejuje ar Šiuolaikinio meno centre veikusiose parodose ir pamažu įgauna kultinių statusą, kita eksponuojama dalis – nauja ir ne iki galo pažįstama. Vienu pagrindinių kuratorių Augusto Čičelio ir Marijos Martinaitytės užmojų tapo siekis lankytojų žvilgsniams atverti mažiau matytas nuotraukas, likusias menininkės archyvuose ir institucijų paraštėse, – iš čia ir parodos pavadinimas „Kekšės. Namų archyvas“. Tuo metu Prospekto galerijoje veikiančioje parodoje „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ daugiausia matomi Volungės per pastaruosius porą dešimtmečių sukurti atvaizdai. Fotografės dėmesio centre – žmogaus teisių nebuvimas, patiriama diskriminacija, kūniškumas, socialinis (ne)matomumas.

Pirmą kartą seriją „Kekšės“ pamačiau prieš keletą metų ir tiesiog negalėjau atsižavėti. Mane apstulbino atvaizdų drąsa ir vidinis maištas – ypač turint omenyje tuometinį sociopolitinį kontekstą! Nors nuotraukos turėjo melancholijos ir pavojaus prieskonį, jose netrūko ir kažko labai gaivališko, žaismingo, jusliško ir visiškai nerimto. „Kekšės“ pasižymėjo nuogumu bei tiesiog paperkančiu autentiškumu. Toks būdingas tik betarpiškam bendravimui – laisvam, intymiam, bebaimiškam. Baltas sienas atstodavo ištemptos paklodės ir fotografijose matomi kuklūs kambariai virsdavo fotostudijomis. Čia buvo maivomasi ir šėliojama, o į modelius nukreiptas fotoaparatas lydėsi nuo jam vienam skirto begėdiško flirto – visai kaip paauglystėje, kai vilkėdamos kvestionuotinais aprangos deriniais pozuodavot prieš skaitmeninę kamerą, puikiai žinodamos, kad šios nuotraukos amžinai liks tik .jpg ikonėlėmis jūsų asmeniniuose archyvuose.

SKAITYTI TOLIAU