Šio metraščio siekis yra pasižiūrėti, kaip Lietuvos fotografijos, medijų meno ir šiuolaikinio meno sceną veikė katedroje dėstę menininkai ir absolventai.

 

 

Mokyklos, mokyklos, mokyklos... akademijos, akademijos, akademijos... Vivat Academia! Vivant professores! Vivat membrum quodlibet!

 

(Universitetų himno žodžiai: „Tegyvuoja akademija, tegyvuoja profesoriai, tegyvuoja kiekvienas jos narys!“)

 

1960-aisiais šiuolaikinės fotografijos mokėmės iš lenkiškų ir čekiškų žurnalų.

 

1969-aisiais pradėjome mokytis iš kolegų LTSR Fotografijos meno draugijoje (dab. Lietuvos fotomenininkų sąjunga).

 

1970-aisiais mokėmės peržiūrose Nidos seminaruose, pasislėpę užuolaidomis užtemdytuose kambariuose.

 

1980-aisiais mokėmės iš jugoslaviškų bei VDR žurnalų ir retkarčiais prasprūstančių mail art ar fluxus siuntinių.

 

1990-aisiais mokėmės iš kelionių po Vakarų parodas ir parsivežtų katalogų, kurie nuguldavo ne tik privačiuose archyvuose, bet ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekoje.

 

1997-aisiais pradėjome mokytis jau akademijoje (Vilniaus dailės akademija).

 

2000-aisiais svaigome nuo bienalių ir festivalių bei taškėmės įvairiuose el. fotoforumuose.

 

2010-aisiais toliau mokėmės iš interneto ir vasaros mokyklose.

 

2022-aisiais vis dar mokėmės bala žino kur – bienalėse, Kinijoje, Čilėje, iš instagramo ar pasirinkę magistro studijas daugiau mažiau žinomame Anglijos universitete.

 

2030-aisiais vis dar mokome dirbtinį intelektą, o gal jis jau moko mus?

 

 

Visos Europos tradicinėse dailės akademijose fotografijos ir kitų aparatinių medijų menas atsirado gan vėlai – 1970 ar 1980 metais. Pavydžiui, Glazgo meno mokykla (Glasgow School of Art) giriasi, kad jie pirmieji Europoje sukūrė meninei fotografijai skirtą programą, ir tai buvo 1982 metais. Lietuvoje tai įvyko 1996 m., įkūrus Vilniaus dailės akademijoje (VDA) Vaizdo studiją kaip padalinį Grafikos katedroje. 1997 m. buvo įkurta katedra – pirmoji Fotografijos ir videomeno katedra, 2001 m. pervadinta į Fotografijos ir medijos meno katedrą (FMM). Praplėtus jos programų ir interesų lauką, nuo 2021 m. ji vadinasi Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra (FAMM). Ją baigė keletas šimtų absolventų, o prie jų edukacijos prisidėjo dešimtys Lietuvos ir užsienio menininkų. Katedros veiklos pradžioje prie iniciatoriaus Alvydo Lukio ir Gintaro Šepučio prisijungė ir kiti menininkai, tokie kaip Saulius Paukštys, Gintautas Trimakas, Andrew Mikšys, Artūras Raila ir kiti, kol galiausiai susiformavo katedros branduolys.

 

Šio metraščio siekis yra pasižiūrėti, kaip Lietuvos fotografijos, medijų meno ir šiuolaikinio meno sceną veikė katedroje dėstę menininkai ir absolventai: Ugnius Gelguda, Akvilė Anglickaitė, Irma Stanaitytė-Bazienė, Laura Gudaitė, Arnas Anskaitis, Robertas Narkus, Vilma Šileikienė, Rimas Sakalauskas, Eglė Budvytytė, Lina Albrikienė, Dalia Mikonytė ir kiti mažiau žinomi, bet įdomūs kūrėjai. Daugelis jau ne kartą publikavo savo kūrinius šiame metraštyje, tad nesikartosime, taigi čia rasite mažiau matytus kūrinius ar rečiau girdėtus vardus.

 

Nors VDA FAMM katedrai jau 25-eri, tačiau tik visai neseniai pavyko išsivaduoti iš inercijos egzaminuoti ar privalomai dėstyti bendrąsias akademines kompetencijas, pavyzdžiui, piešimą. Taigi sudarytojas kartu su kolegomis kartu sklaidė ketvirčio amžiaus archyvus, juos vizualiai lygino ir bandė išskirti dešimtmečių tendencijas, sroves ir madas.

 

Šis numeris išsiskiria iš kitų metraščių ir menininkų bendradarbių gausa – jie ne tik rašė tekstus, bet ir atliko teminius tyrimus. Visa tai leis atskleisti menininkų požiūrį į save ir savo vidinius kūrybos bei edukacinius procesus, taip pat iš dalies veiks kaip menininkų tyrimas apie laikotarpį ir aparatinių medijų bandymus kūrybiškai jį fiksuoti ir reprezentuoti.

 

Be to, leidinyje rasite pokalbius su trimis „mokinančiųjų“ kartomis. Šiuo metu katedra jau įpusėjo trečią dešimtmetį, joje dėsto trečioji jos absolventų, tapusių dėstytojais, karta. Tuo pačiu keičiasi ir mokytojo samprata bei santykis tarp jo ir mokinio, nes šis ne tik perima žinias, bet ir atranda naujas kryptis bei tampa tyrėju. Pavyzdžiui, Arnas Anskaitis jau įgijo meno daktaro laipsnį, netrukus juo paseks ir kita trečiosios kartos dėstytoja Agnė Matulevičiūtė, pabaigusi meno doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kiti absolventai, tokie kaip Irma Stanaitytė-Bazienė ar Laura Gudaitė, jau dėsto antrą dešimtmetį ir buvo ne tik vienos pirmųjų absolvenčių, bet ir pačios išugdė jaunesnių dėstytojų kartą.

 

VDA FAMM katedroje pastaruoju metu vis svarbesnė tampa neauditorinio mokymosi praktika, kai studijuojama keliaujant į parodas, festivalius, bienales, taip pat įvairias vasaros ir žiemos mokyklas bei praktikas. Įgūdžiais ir idėjomis keičiamasi ne tik auditorijose, bet ir kelyje – mikroautobusiuke, prie laužo, pirtyje, pasivaikščiojant miške ar išsiruošus į visos dienos žygį.

 

Tad siūlome panardyti po 4 skyrius ir susidėlioti savo fotografijos mokyklos sampratą ir patirtį:

 

• Tekstais per laiką
• Menas, edukacija ir institucinė kritika
• Archyvų konsteliacijos (1997–2022)
• Alumni Ad Astra

 

Kiekvienas iš šių skyrių suteiks jums visiškai kitokią galimybę patirti FAMM mokyklos kūrėjus (studentus, absolventus ir dėstytojus), jų kūrybą ir naudojamų medijų santykį su laiku. Juk tai, kas buvo suprantama kaip (meninė) fotografija laukiniais devyniasdešimtaisiais (XX a. paskutinį dešimtmetį), tapo kardinaliai skirtingai suvokiama naujųjų medijų ir instagramo išvešėjimo laikais. Pirmame skyriuje menininkų, kritikų, kuratorių ir pedagogų tyrimai bei pokalbiai su jais atskleidžia subjektyvias FAMM raidos perspektyvas ir tampa laikmetį žyminčiais kuoliukais. Antrame skyriuje matome Irmos Stanaitytės-Bazienės kuruotą vaizdų pasakojimą, atskleidžiantį, kaip patys jauni menininkai per savo kūrybą apmąsto edukaciją ir institucinę kritiką. Jų „fotografinis matymas“ persismelkia per visas medijas ir tampa tyrimo įrankiu.

 

Labiausiai netikėtą trintį su laiku galima pajusti „Archyvų konsteliacijose“. Čia matyti, kaip kito studentų santykis su medijomis ir kas liko iš edukacinių archyvų po daugelio metų. Kuo senesni kūriniai, tuo sunkiau buvo surasti informacijos apie juos, ypač turint omenyje, kad analizuojamo laikotarpio pradžioje vyravo analoginės medijos, kurias ne visuomet įmanoma skaitmenizuoti. Šiame skyriuje nesiekiama universaliai reprezentuoti visų FAMM absolventų kūrybos. Tai greičiau subjektyvus žvilgsnis į archyvo likučius, kartu parodantis, koks fragmentiškas ir trapus yra medijų technologinis santykis su laiku. Taip pat kito požiūris į kūrinių dokumentaciją, kuri bėgant laikui darėsi detalesnė ir svaresnė. Vienais atvejais be lydinčio teksto sunku suvokti, apie ką kūrinys, o kitais atvejais galima pasikliauti vizualia nuovoka. Taigi šis bandymas panardyti po (pra)rastą FAMM archyvą yra tik pradžia – tikiuosi, ateities tyrėjai pratęs šį darbą, nes, be žinomų vardų, tikrai dar galima atrasti netikėtų ir vertingų tų laikotarpių menininkų ir jų įžvalgų. Taip pat galima pamatyti, kaip sukasi kilpa istorijos vingiais, o archyvas belieka vienintelis įrodymas apie konkrečios kartos mąstymo ypatumus.

 

Šis leidinys užbaigiamas pristatant kuruotą parodą, kuri supažindina su gan seniai FAMM baigusių menininkų pastarųjų metų projektais, žyminčiais skirtingas jų kūrybinės veiklos trajektorijas.

 

 

Pabaigai bandome iš naujo pažvelgti į medijų kelionę laiku

 

1956 m., kai Kalifornijoje elektronikos kompanija „Ampex“ pristatė pirmąją videokasetę ir įrašymo įrenginį, Vilniuje…

1988 m., Berlyne prasidėjus „VideoFilmFest“, Klaipėdoje įvyko pirmoji Lietuvoje videomeno paroda „Susitikimai“.

1997 m., kai tas pats Berlyno festivalis buvo pervadintas „Transmediale“, Vilniaus dailės akademijoje įkurta Fotografijos ir videomeno katedra. 2001 m. ji tapo Fotografijos ir medijos meno (), o 2022 m. – Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra.

2016 m., kai Japonijoje buvo pagamintas paskutinis videokasečių (VHS) įrašymo įrenginys (VCR), fotografijų parodoje nušautas Rusijos ambasadorius Turkijoje.

 

Tokiu įvadu prasidėjo „Mediaramų“ simpoziumas (2023), apie kurį skaitykite jau kituose raštuose.

 

Vytautas Michelkevičius 

 

Fotografijų autorė Justina Nekrašaitė