Dailininkas ir sudarytojas
    • Gytis Skudžinskas

    Tekstų autoriai
    • Adam Mazur, Arturas Valiauga

    Vertėja
    • Erika Lastovskytė Fritolli

    Redaktoriai
    • Monika Grigūnienė, Howard Jarvis

    Publikavimo metai
    • 2025

    Kalbos
    • lietuvių • anglų

    Tiražas
    • 300

Sutikau Arturą. Kalbėjomės apie gyvenimą.

Arturas Valiauga yra pripažintas dokumentalistas. Anot kritikių, tokių kaip Agnė Narušytė ir Saulė Mažeikaitė, garsieji Valiaugos fotografijų ciklai – tai socialiai angažuoti pasakojimai apie Lietuvos transformaciją XX ir XXI amžių sandūroje. Iš tiesų, nuotraukos iš baltiškojo ciklo „Between the Shores“turi sąsajų su Allano Sekulos „Fish story“, o portretai iš „Užėjau pas Stepą. Kalbėjomės apie gyvenimą“kažkuo primena Zofios Rydet „Zapis socjologiczny“ („Sociologinis įrašas“). Retrospektyvus žvilgsnis leidžia pamatyti kitokią, egzistenciškesnę ir asmeniškesnę Valiaugos fotografijos dimensiją. Šiuo požiūriu spalvotos eilinių žmonių nuotraukos ir tokie patys kasdieniai peizažai kuria biografinę seką, dešimtimis ir šimtais nuotraukų nutapytą menininko autoportretą.

Šios nuotraukos gražios. Tai pirmasis ir paprasčiausias iš pirmo žvilgsnio banalių kadrų įspūdis. Dėmesys detalėms matomas tiek kompozicijoje, tiek darbe su šviesa ir spalva. Lyg iš pažiūros paprastam, neapdorotam motyvui prireikė subtilumo ir kruopštumo, kuriuos galima palyginti nebent tik su tapytojo darbu. Žvelgdami į nuotraukas įsijautriname, imame pastebėti nereikšmingas detales; apima įkyrus jausmas, kad pro akis vis prasprūsta kažkas be galo svarbaus, kas yra visai čia pat. Ilgiau sulaikę žvilgsnį ties nuotrauka tarsi regime, kaip fotografas ruošiasi užfiksuoti vaizdą. Jis kalbasi su žmonėmis, leidžia su jais laiką, tikriausiai pasakoja apie save ir klausosi, ką šie nori jam pasakyti. Taip sukuriamas pasitikėjimas ir užmezgamas ryšys, kuris, nors ir trumpalaikis, tampa fotografijos dalimi. Kitaip nei menininkai, kurie siekia kovoti su sistema ar kuria sociologines tipologijas, Valiauga nepristatinėja savo veikėjų. Mes net nežinome daugumos jų vardų, pavardžių, amžiaus, profesijos ar problemų – asmeninių ir socialinių, – su kuriomis jie tikrai susiduria. Kiekvienas turi savo gyvenimą, savo istoriją, o fotografui rūpi tik nuotrauka, kurioje bus užfiksuotas jų pėdsakas. Šia prasme Valiaugos nuotraukos yra belaikės, nesusijusios su konkrečia Lietuvos ar pasaulio raidos epocha. Nors stilistiškai jas galima gretinti su nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio besiformuojančia sociologine srove, daugiau arba mažiau kritiška ir konceptualia, tačiau šiuose portretuose ir peizažuose turbūt geriau įžvelgiamas universalusis, humanistinis ir laikui nepavaldus elementas. Tai skamba šiek tiek retoriškai, tačiau Valiauga, pasirinkdamas paprastą, kasdienį ir net banalų motyvą, vengia patoso.

Paklaustas apie svarbius rašytojus, Valiauga nedvejodamas pamini Knutą Hamsuną ir Kobo Abę. Paprasti sakiniai, griežta proza, eilinių žmonių gyvenimiškos problemos. Tame yra tam tikro dramatizmo, bet juntama ir lyrika. Kalbant apie asociacijas su lietuvių literatūra, arčiausiai Valiaugos būtų Renatos Šerelytės kūryba, nors ši galbūt per daug magiška ir tragiška. Gal vis tik Daina Opolskaitė? Viename iš „Dienų piramidžių“ ciklo novelių Opolskaitė rašo:

     To neįmanoma pamiršti. Niekada. Jokie – nei šviesūs, nei drumzlinai apniukę – gyvenimo lapai to niekada neužvers. Tai kaip sūraus jūros vandens išgraužtas pėdsakas prirašytame popieriaus lape. Viename, antrame, trečiame. Gali versti puslapius vieną po kito, visur tas pats. Įsisūrėjęs pėdsakas plyti toje pačioje vietoje, kad ir kiek verstum. Jis niekur nedings, niekada. („Grotos“ in: Dienų piramidės, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 18–19.)

Kaip viename iš savo esė pastebėjo Narušytė, Valiaugai svarbūs pėdsakai ir ženklai. Atskiri Valiaugos ciklai – tai skyriai, sudarantys gyvenimo knygą. Kiekviename iš jų matomas ryškus autoriaus vizijos pėdsakas. Sutiktų žmonių istorijos, kurių emocijas ir nuotaikas pabrėžia menininko pridedami peizažai, taip pat leidžia atkurti Valiaugos biografiją ir, kas ne mažiau svarbu, jo jautrumą. Galima pabandyti pažvelgti į gerai paslėptą vidinį pasaulį. Tai įmanoma, bet tam reikia laiko ir gilaus gebėjimo skaityti ženklus.

Kritikai rašo, kad jis praktikuoja sociologinę ir socialinę fotografiją, dokumentuoja transformaciją, tačiau šios transformacijos nuotraukose nematyti. Čia nėra kontrastų tarp naujojo ir senojo Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno. Tai, kas matyti, yra menininko transformacija, jo metamorfozė, lėtas brendimas, atsivėrimas pasauliui. Nuo komercinio fotografo, besiblaškančio užsakymų, gražuolių modelių, surežisuotų lėliškų nuotraukų tinkle, per brandaus dokumentalisto etapą – iki fotografo, medituojančio apie visa ko laikinumą, kasdienybėje išsibarsčiusius grožio trupinius. Todėl negausiuose autoriaus pasisakymuose nerasime angažuotiems dokumentalistams būdingų politinių manifestų. Vietoje to Valiauga pabrėžia nuotaikos, pojūčių svarbą. Jis fotografuoja tai, kas nematoma – emocijas ir sąsajas, įspūdžius. Tai labai romantiškas, lietuviškas elementas, sunkiausiai perduodamas fotografijoje, tačiau, nepaisant to, matomas ištisus tris dešimtmečius kurtuose nuotraukų cikluose. Tai tik jam būdingas, per fotografiją dėstomas kalbėjimas apie gyvenimą.

Arturas Valiauga – vienas geriausių, gal net pats geriausias, šiuolaikinių Lietuvos portretistų. Lyg XIX a. meistrai, tokie kaip Józefas Czechowiczius, jis kuria savą paprastų, tvirtų žmonių veidų galeriją. Ir, beje, nesiekia pavaizduoti idealaus lietuvės ar lietuvio tipo. Jo herojų tapatybę apibūdina ne etninė ar net klasinė priklausomybė, o veikiau tam tikro sunkiai apčiuopiamo pobūdžio ekspresija, susimąstymas, gyvenimo refleksijos. Tai, be abejo, paties Valiaugos meninė projekcija – naudodamas šviesą ir portretą gretindamas su peizažu, jis išgauna Stimmung efektą, artimą kartais Hopperiui, kartais – Hammershøi’ui, vokiečių romantikams ar seniesiems Nyderlandų meistrams. Čia nėra politikos ar kapitalo, užtai yra melancholija, gal net nostalgija. Fotografas žvelgia į sutiktus veidus ir peizažus kaip į veidrodį, bandydamas perteikti tai, ką patyrė, apie ką kalbėjo ir ką jautė. Portretų ir peizažų sugretinimai atrodo tarsi ištraukti iš laiko, gimę kažkur tarpuose. Nors laiko tėkmė ir juntama, čia nėra nei praeities, nei ateities. Laikas šiose nuotraukose randa saugų prieglobstį ir ramiai tūno kiekvienoje nuotraukoje. Tam tikra prasme tai yra antifotografiška. Tarsi tapyboje, laikas kažkur atsitraukė, dingo, išnyko. Jį užfiksavo, tačiau čia nėra nei lemiamo momento, nei ištęsto konceptualistų laiko. Tai irgi savaip lietuviškas požiūris. Lietuva visada yra „tarp“, o ne tiksliai kažkuriuo laiku, arba tiksliau – ne laike. Čia nesitari dėl konkretaus laiko, o tik maždaug ketvirtai valandai ar apie šešias. Būtent toks lėtai besisunkiantis lygiagretus laikas domina Valiaugą.

Artūras Valiauga – vienas iš nedaugelio keliaujančių Lietuvos fotografų. Jis nemedituoja ir nebando įgyvendinti savo idėjų studijoje, o žengia už jos ribų, į pasaulį. Nors yra prisirišęs prie Vilniaus, jis nefotografuoja vaikščiodamas po numylėtą miestą, kaip tai buvo įprasta ištisoms fotografų kartoms. Dauguma Valiaugos nuotraukų gimsta kelyje. Tačiau pats kelias nėra tema. Menininką domina pokalbiai, taip pat peizažai, pritaikyti sutiktiems žmonėms. Tam tikra prasme Valiauga bėga nuo Vilniaus, nuo to, kas per daug pažįstama, bet ir nepabėga toli, veikiau išvyksta. Bet tai nėra egzotikos paieškos, būdingos fotografiniam turizmui, o bandymas rasti tokią distanciją, kuri leistų pažvelgti kitaip, pamatyti pasaulį naujai. Vienas iš Valiaugos tekstų baigiasi mintimi, kad laikas grįžti namo, į save. Šie žodžiai gali sufleruoti, kad jis visai neišvyksta, o kažko ieško... arba gal net pabėga? Ko jis ieško? Nuo ko bėga? To mes nesužinosime. Užtai galime dalyvauti nesibaigiančioje fotografinėje kelionėje. Nežinome, kiek mums dar liko laiko. Žiūrėdami į Valiaugos nuotraukas, įsiklausydami į autoriaus pokalbius su jo personažais, imame jausti, kad laikas gal ir nėra toks svarbus. Galbūt išties geriau suprantame save ir pasaulį būdami kelyje, būdami kažkur „tarp“.

Adam Mazur