Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni? Kai esi suaugęs, lieka mažiau ateities interpretacijų, nes ateitis jau lyg ir atėjo. Praeitis tampa tašku laike, kai viskas buvo tiesiog paprasčiau. Tik ar iš tikrųjų? Turime įprotį prisiminimus romantizuoti, jie tampa geresnėmis, nei iš tiesų būta, realybės versijomis, galinčiomis virsti legendomis. O kadangi atgal nusikelti kol kas negalime, belieka čiupti jausmo užuomazgas galinčius atkurti laikotarpio ženklus: muziką, filmus, aprangos ir interjero elementus, knygas, žaidimus ir pačius įvairiausius artefaktus.

Juos naudoja ir Donatas Stankevičius Prospekto galerijoje veikiančioje parodoje „Legendinė praeitis“. Vis dėlto pirminis ir svarbiausias parodos elementas – fotografijose inscenizuota XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo pradžios kasdienybė, autoriaus vaikystės, paauglystės ir mokyklos baigimo metų patirčių rekonstrukcija. Atrinkti modeliai, vietovės ir estetika kuria vizualinį pasakojimą apie pažinotus žmones ir nutikusias situacijas. Daugiausia matome prieš kamerą pozuojančius tuometinius menininko draugus ar buitines mizanscenas: prie garažiuko veikiančią namudinę kirpyklą, maudynes, papildyti nešamą sifoną.

SKAITYKITE TOLIAU