Šeštadienis, rugsėjo 14 diena. Paskutinis 47-ojo tarptautinio fotografų simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ vakaras – uždarymo renginys „Sangritoje“. Nors jau rudenėja, ore dvelkia nesitraukianti pajūrinė vasara, atsiduodanti pušų sakais ir laužo dūmu. Tarsi plūduriuodamas tarp daugybės lempučių, scenoje gitaros akordus sintezuoja Vilius Ančeris, panardindamas klausytojus į belaikę erdvę. Mano mintys, palikusios nuovargyje ištirpusį kūną, sklendžia eksperimentinio ambiento takeliais, o prieš užmerktas akis sluoksniuojasi visą savaitę stebėtų prezentacijų nuotrupos. Atmintyje užfiksuotos teorijos susilieja tarpusavyje ir papildo viena kitą, padeda paaiškinti matytus kūrinius ir fotografinius sprendimus, kurių anksčiau nesupratau. Atrodo, jog egzistuodamos vienu metu, šios mintys kuria dialogus ir įpareigoja juos užrašyti. Tad nesipriešinu šiai misijai, tik kaip ir žmogaus patirtis, raštas kuria linijas laike, tad norėdama užfiksuoti, turiu intencionaliai brėžti naratyvą. Nesistengiu sutalpinti visko ar net daugumos – selektyviai, tarsi pro objektyvą fiksuoju jungtis ir fokusuoju ten, kur man atrodo reikšmingiausia. Tai, kas lieka neįausta į šį tekstą, nepraranda savo svarbos ir egzistuoja už kadro: kažkieno atmintyje ar vaizduotėje, kitų autorių tekstuose ar vaizduose.

Skaityti toliau