Tirpstantys ledynai – turbūt ikoniškiausias klimato kaitos vaizdinys. Ledynai, kuriuose žmogui sunku išgyventi, yra baltųjų meškų habitus, joms palanki ekosistema – ant ledo jos medžioja. Ledui tirpstant, meškoms tenka medžioti vis toliau nuo kranto, maistas tampa sunkiai pasiekiamas. Sulysusių baltųjų meškų vaizdai prieš ketvirtį amžiaus buvo transliuojami per televiziją mėginant perspėti Žemės turtų eikvojimu užsižaidusią žmoniją. Vargstanti baltoji meška tarsi liudijo, kad klimatui keičiantis galas ateis ir patogiam žmonių gyvenimui. Johno Fiske’o žodžiais, taip buvo kuriamas „medijų įvykis“, siekiant televizinius „srautus“ nukreipti žmogui naudingam tikslui[1], nes tik visa žmonija kartu galėtų sustabdyti klimato kaitą. Tačiau tuomet pavyko tik pradėti iki šiol tebesitęsiančią „diskursinę kovą“[2]. Joje ledo vaizdinys tampa grėsmės simboliu, gražia abstrakcija, kas akimirką perkuriama šviesos, kuri tvykstelėdama ne tik atsispindi nuo paviršiaus, bet ir išryškina peršviečiamos tamsos gelmę.

Šiame diskurse dalyvauja ir Geistės Marijos Kinčinaitytės fotografinis projektas „Sunless Seas of Ice“ – filmas, parodos ir knyga[3]. Išvertus į lietuvių kalbą, tai būtų „Saulės neapšviestos ledo jūros“, tačiau angliškas pavadinimas šaldo pasikartojančiu garsu „s“. Ir spengia. Pati autorė knygoje akcentuoja kitus ledo aspektus nei čia aptartieji: jai rūpi ledas kaip informacijos saugykla. Ledas, išlikęs Mėnulio krateriuose ir urvuose, kurių niekada nepasiekia saulė, saugo kosmoso praeities informaciją[4]. Taip pat ir Žemę dengiantis „senas“ ledas saugo mūsų planetos istoriją, tiriamą imant ledo šerdį. Šiuos tyrimus sieja mokslininkus genantis troškimas žinoti. Tačiau jis niekada nebūna grynas, nes tyrimams reikalinga infrastruktūra brangi, o lėšos skiriamos tikintis, kad žinios padės atrasti naudingųjų iškasenų klodus. Todėl ledynuose sukaupta informacija apie galimus išteklius pati virsta ištekliumi, kurį reikia išgauti. O planeta ir jos palydovas ima atrodyti kaip informacijos išteklių saugyklos. Prie tokio Žemės išnaudojimo diskurso jau pripratome, bet dabar ir Mėnulio kaip resurso samprata nustelbia jo poetines bei mitologines reikšmes. Jei anksčiau Mėnulis buvo „mūsų vaizduotės ekranas“, tai šiandien giedrą naktį danguje švytinčią sferą tarsi gaubia ateities turtų ir kolonizacijos projekcija.

Kinčinaitytės rodomuose peizažuose užkoduotas estetikos ir ekonomikos prieštaravimas. Jie iš esmės tušti: vienur raibuliuoja paviršių sudaranti materija, iškyla didingi kalnai, kitur tik virpa įtempta horizonto styga. Negyvenamas Mėnulio paviršius gretinamas su apledėjusiais Islandijos kalnynais, suformuotais vulkaninių procesų. Primenama ir tai, kad būtent šių atšiaurių Žemės vietų lavos laukuose astronautai treniruojasi skrydžiams į kosmosą. Tačiau jei nebūtų įvardyta, kas yra kas, akis žmonių planetos ir negyvo palydovo vaizdinių neatskirtų. Galėtume net patikėti, jei autorė šiuos peizažus priskirtų kitoms planetoms, iš kurių palydovai taip pat atsiunčia vaizdų. Panašumą kuria žinojimas: civilizuotas gyvenimas tokiomis sąlygomis neįmanomas. Sustingę ledynai žmogaus kuriamai tvarkai beveik tokie pat netinkami, kaip ir karščiu besispjaudantis žvaigždžių chaosas. Mums būtinas gamtos ciklų nuspėjamumas, o ledas turi periodiškai tirpti, paskui vėl plėstis ir storėti – tik taip galima planuoti ekonominius ciklus ir išlaikyti klimato pusiausvyrą. Tad ledas – ir gamtos apmirimo, civilizacijos ribas žymintis ženklas, ir gyvybei būtinas ekosistemos elementas. Ledo, kaip apmirusios gamtos zonos, turi būti nei per daug, nei per mažai. Būtinybė išlaikyti pusiausvyrą tarsi ant lyno – štai ką dar simbolizuoja tie šaltųjų peizažų horizontai.

Vartant Kinčinaitytės knygą, stipriausiai – bent mane – veikia peizažų tuštumos apgaulė. Taip, čia nematyti žmogaus pėdsakų, išskyrus, kaip pažymi pati autorė, naftos išgavimo technologijų centrą Kembridže[5]. Tačiau būtent žmogaus sukonstruoti robotai tyrinėja Mėnulį ar Marsą ir siunčia jų vaizdus į Žemę – vaizdus, į kuriuos čia žiūrime. Mes juos regime ir interpretuojame, o robotai šių paviršių nemato – panašiai kaip Žemės paviršių nuolat fotografuojantys palydovai nemato savo pačių rėminamos tikrovės. Kartu su Lisa Parks galima sakyti, kad tokiems vaizdams būdinga „tuštumo ir neužtikrintumo estetika“, kuri „palaidoja subjektą“, ištrindama bet kokius žmogaus pėdsakus ir įterpdama į peizažą kažką nežemiško[6]. Taip regima Žemė vaizduotėje virsta negyvenamu kosminiu dariniu.

Žiūrint į šiuos subjektą neigiančius peizažus, absurdiški atrodo galingųjų planai išrasti technologijas, leisiančias susikurti atmosferos pakaitalą. Esą po gaubtu įkurdinę mažytę atmosferą galėsime atšiauriose planetose auginti augalus, veisti gyvulius, išgyventi. Ir taip po truputį užimti vis daugiau kosminės teritorijos – kolonizuoti Mėnulį, paskui Marsą ir kitas planetas, kurios gyvo kūno iškart nesunaikina karščiu. Apie tokias neįmanomas terpes primena Kinčinaitytės filmo „Sunless Seas of Ice“ (2024) kadrai, vaizduojantys Saulės spjaudomus karščio pliūpsnius, kai „išsilaksto dalelės, kad nusileistų kitur“[7]. Kaip tos dalelės, žmonija ketina išsibarstyti po kosmosą, įvairias planetas paversdama truputį žemiškomis. Taip mąstant ledynų fotografijos ryškina paradoksą: Žemėje susiformavusi, žmoniją išauginusi ekosistema sugadinama ir paliekama, kai tik randamos nesvetingos planetos, kurias dar reikia įsisavinti, pritaikyti – savotiškai išprievartauti, kad jos taptų žemiškos. Tada, kai pati Žemė ima darytis nežemiška.

Kinčinaitytės pristatomuose peizažuose glūdi žmogaus prieštaravimas pačiam sau – jį itin taikliai išreiškia įtampa tarp filmų „Harmonic Tremors“ (2024) ir „Sunless Seas of Ice“. Knygoje ji sugretina dviem skirtingomis technologijomis išgautus vaizdus: skaitmeninius, Paulio Virilio „beakį regėjimą“ reprezentuojančius, aukštos kokybės sterilius kadrus ir namų filmams skirta „Super 8“ kamera užfiksuotus judančio, migruojančio, nesulaikomo subjektyvaus žvilgsnio regėjimus[8]. Beasmenio racionalaus proto sukurtas žinojimas ir asmeniniai, iš subjektyvių patirčių kylantys prisiminimai tarsi mėgina pridengti vienas kito trūkumus. Įvaizdinama tai, ko žmogus negali patirti būdamas ant žemės, bet gali įsivaizduoti, apipinti mitais ir metaforomis. Tačiau tuos vaizdus kuria įsivaizduojamybes kritiškai vertinantis protas, išrandantis vis jautresnius instrumentus savo įtarimams patikrinti ir jau galintis pasipriešinti Žemės traukai – siųsti tyrimo aparatus ar net patį tyrėją į kosmosą. Iš ten gaunami vaizdai tolimi žmogiškai patirčiai, bet žmogus kosminiams kūnams vis tiek sako: „Tu priklausai man.“[9] Tarsi kada nors pavyktų tuštumą sužmoginti, paversti ją prisiminimų, vaizduotės ir lūkesčių rezervuaru – įsteigti ten žmogiškąjį sąmonės laiką.

Neatsitiktinai Kinčinaitytė apibūdina Mėnulio krateriuose glūdintį ledą kaip laiko kapsulę, kurioje saugiai nuo saulės paslėptas glūdi „gilusis laikas“. Laikas, prasidėjęs kartu su Visata ir su ja pasibaigsiantis. Neatskiriamas nuo erdvės. Erdvėlaikis – tai kosmosą grindžiančių dėsnių ir vykstančių procesų išraiška, teoriškai galinti keisti kryptį, jei Visata, užuot plėtusis, imtų trauktis. Reliatyvumo teorija atkreipė dėmesį į laiko lankstumą – dabar erdvė nebėra teritorija, kurioje laikas braižo savo trajektorijas: „erdvė ir laikas patys yra ir veikėjai“, jie yra „fiziniai daiktai, permainingi ir tampūs“[10]. Tampi yra ir laiko „medžiaga“. Laiką nuolat gamina chaotiškos kvantų fliuktuacijos – šuoliai tai į praeitį, tai į ateitį; o laiko krypties suvokimas priklauso nuo stebėtojo, tiriančio tuos kvantus, tad nenuspėjamumas užkrečia laiko patirtį netikrumo virpėjimu[11]. Tai – nežmogiški ir nežemiški masteliai. Protas gali juos paaiškinti, išvesti formules, tačiau sąmonės laiko lygmeniu visa tai – neįmanomos įsivaizduojamybės. Tad kosminio laiko kapsules reprezentuojantys ledynai pabrėžia moksliniais metodais gautų atsakymų į egzistencijos klausimus svetimumą žmogui. Kinčinaitytės parinktų kosminių peizažų tuštuma tarsi jau susiurbė atminties ir vaizduotės užpildytus, žmogaus akiai aprėpiamus žemiškus peizažus. Tai laikų pabaigos vaizdiniai – juk tirpstant ledynams, giliojo laiko informacijai gresia išnykimas. Suskystėjusiose laiko kapsulėse anksčiau ledo atskirta praeitis įsimaišo į dabartį, laikai „susilydo į dabarties sinchroniškumą“[12], ir tuomet nebelieka ženklų – nebėra ką skaityti ir kam skaityti.

Tai intriguojanti įtampa tarp giliojo planetų laiko, vaizduotėje siekiančio ikižmogišką praeitį ir požmogišką ateitį, bei žmogiškojo sąmonės laiko. Juk Kinčinaitytė įvaizdina erdves ir vietas, kurios egzistavo ir egzistuos be žmogaus. Ateityje gal jas net toliau stebės aparatai – jie transliuos „beakį regėjimą“, teritorijas užvaldantį „orbitinį žvilgsnį“, nors nebebus įmanoma pasakyti, kas valdo. Tai vizijos, nebeužkrėstos sąmonėje nuolat besilydančia subjektyvaus laiko patirtimi ir kintančių prasmių mirgėjimu. Taip, šie peizažai didingi, įkvepiančiai gražūs, bet beprasmiai ir tuo pat metu traukiantys prasmės neįmanomybe, reikalaujantys prasmės – tokios, kuri susietų žmogiškąjį laiką su giliuoju Visatos laiku, nors ši sąsaja iš anksto pažymėta praradimo ženklu. Šios daubos, paviršiaus raukšlės, kalnai, dangaus juoduma skleidžia žinią, kad kažkas jau išnyko arba dar neatsirado. Čia susidūrusios nežmogiškos kosmoso praeities ir ateities begalybės pakimba ties trumpalaikių būtybių išgyvenamo – kuriamo, perdirbamo, apdorojamo – laiko riba.

Šis straipsnis populiarina Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo tyrimo „Žvilgsnis į Žemę: planeta kaip kūrybos terpė, saugotina ekosistema ir įsivaizduojama vieta Lietuvos šiuolaikinio meno praktikose“ rezultatus (sutartis Nr. S-LISm-25-12).