Jums arbatos?

„Arbata su Saimonu, Adamu ir Ieva prieš prasidedant Nidos fotosimpoziumui“, – Ieva Rutė užrašė ant man skirto fotopopieriaus gabalėlio, kur savąjį šviesos atspaudą paliko Yilam First Flush arbata iš Nepalo kalnų. Vėl Ieva Rutė su pilna kuprine rankų darbo puodelių, kad visiems užtektų. Per pirmuosius pusryčius susėdame prie vieno stalo, plepam be galo, geriam arbatą be galo, matyt, šiek tiek nenorėdami, kad prasidėtų paskaitos ir menininkų prisistatymai, nes kai prasidės, tai ir baigsis. Tad mėginame užlaikyti pradžią. Simonas Changas, beje, yra Slovėnijoje gyvenantis taivanietis fotografas. Adamas Mazuras – Poznanės Magdalenos Abakanowicz menų universiteto docentas, menotyrininkas, fotografijos tyrinėtojas, pernai kartu su Vilma Samulionyte ir Natalija Žak surengęs didžiulę Lietuvos fotografijos parodą Krokuvoje. „Jaučiu, lyg jau būtume pažįstami visą gyvenimą“, – sakė, kai vežiau juos automagistrale A1.

Į Nidą jis atvyko papasakoti apie Lenkijos fotografijos „peizažą“ – pats tą žodį įrašė į kabutes. Abejojo, ar įmanoma per valandą pristatyti tokį didžiulį objektą, nes vien fotografijos festivalių šalyje suskaičiavo dvidešimt šešis. Pamėgino pasitelkti dirbtinį intelektą – uždavė tą patį klausimą „ChatGPT“ ir, žinoma, gavo tvarkingą į keletą temų suskaidytą atsakymą, pagardintą garsiomis pavardėmis. Jas pakeitus kitomis, tokiame „peizaže“ save tikriausiai rastų bet kurios šalies dabartinė fotografija. Adamas kalbėjo diskutuodamas su šia bendratimi, kai kam pritardamas, kai kurias temas papildydamas, bet ir prieštaraudamas. „Ir, žinoma, „ChatGPT“ negalėjo žinoti apie mūsų slaptą fotoknygų kolekcininkų klubą.“ Su draugais įkūrė tą „Fotoklubą“, kad neperdegtų dėstymo-kuravimo-rašymo apie fotografiją rutinoje, paėmę pavyzdį iš Vilniaus fotografo, eseisto, dėstytojo Jano Bułhako, taip pat įsteigusio fotoklubą. Grupelė entuziastų renkasi surinktai bibliotekai skirtame bute, kartais pasikviečia menininkų papasakoti apie savo kūrybą, perka ir aptaria retus leidinius, išsamiai nagrinėja fotoknygas valandų valandas.

Nidoje mes atsiradome pirmieji, nes Simonas Changas buvo užsirašęs dalyvauti knygyno „Bildband Berlin“ zinų dirbtuvėse, kurias vedė jau iš anksčiau mums pažįstama Youvalle Levy. Simonas pagamino ziną, pasakojantį apie drag karalienes, o ketvirtadienio vakarą pristatė savo kūrybą. „Mane visada domina, ar nuotrauka gali iš naujo sužmoginti tuos, kurie buvo nužmoginti.“ Nužmogintos ne tik drag karalienės, bet ir kurdai, kuriuos jis lygina su jų auginamomis avimis, atvedamomis į saulės išdegintą dykvietę parduoti skerdykloms. „Klausimas, kuriai aviai blogiau – tai, kurią iškart nupirko ir išvežė skersti, ar tai, kuri nenupirkta liko stovėti karštyje prie žemės prirakintomis kojomis?“ – uždavė retorinį klausimą jau Nidos meno kolonijos virtuvėje asmeniškai man rodydamas savąją, keletą apdovanojimų pelniusią, knygą „Piemenys ir skerdykla“ (Shepherds and the Slaughterhouse, Galerija Fotografija, 2023). Kurdistane fotografuodamas psichiatrijos ligoninės pacientus, avių augintojus ir skerdėjus, jis mato paraleles ir neištaisomą skriaudą, kuria žmonės dalijasi su gyvuliais, daugina iki begalybės to net neapmąstydami, o dokumentinės fotografijos – atviros, liudijančios mirtį ir skausmą be kompromisų. Knyga palaida – kiniškais hieroglifais aprašinėti viršelių kartonai, brošiūra su Simono tekstu mandarinų, anglų ir slovėnų kalbomis bei fotografijų albumas yra atskiri elementai. Juos suriša tik guminės petnešos, panašios į tas, kuriomis skerdykloje pakabinamas nugalabyto gyvulio kūnas.

Tokie tie mano bendrakeleiviai. O simpoziumo programa vėl siūlė netikėtus posūkius, refleksijas apie dabartį ir ateitį, ekskursijas į praeitį ir tolimas šalis. Mano pačios pasakojime apie Tokijuje surengtą humanistinės fotografijos parodą dominavusi Japonija paskui šmėkštelėjo Fukušimos epizodu Geistės Kinčinaitytės paskaitoje apie Hito Steyerl instaliaciją „Tai ateitis / Galios gėlės“ (This Is the Future / Power Plants, 2019). Cituodama daktaro disertacijai surinktas teorijas ji svarstė „pelningumo logiką“, pagal kurią dirbtinis intelektas modeliuoja ateitis, ir analizavo „tvirtai pagrįstus“ Steyerl spėliojimus, kas atsitiks po kelių nanosekundžių. O paskui kalbėjo ir tikra japonė iš Kioto – menininkė, fotografė Naoko Tamura, išgarsėjusi kadrais, užfiksuotais Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje La Forêt de Sologne, be to, rengianti Kioto architektūrinių filmų festivalį, kuriame pernai dalyvavo ir Dainiaus Liškevičiaus „Modernus butas“. Beje, iki tapdama menininke Naoko dirbo tradicinės japoniškos arbatos ceremonijos namuose. Ta patirtis, sako ji, įsigeria į fotografijas: „Per objektyvą pabunda mano kūnas, o dėl dalykų, kurių siekiu, ir sutiktų žmonių dažnai susiduriu su fotografijos bedugne ir realybe.“

Susikalbėti su Naoko, kalbančia tai japoniškai, tai angliškai, tai prancūziškai, padėjo kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė. Iš kitos tolimos šalies – Amerikos – grįžusiems lietuviams tarpininkų, žinoma, nereikėjo. Arūno Kulikausko pasakojimą apie žolės fotogramas ir akyje mirštančią šviesą iš atminties ištrynė pareiškimas, esą jis išstojąs iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS). Kodėl – neaišku. Turbūt svarbiausia – performansas. O štai Niujorke gyvenančio Vytenio Jankūno filmą „Niujorko veidas – miestiečių portretai“ mintyse regiu iki šiol: ritmišką seką gatvėse užfiksuotų praeivių portretų, sudėtų po du, tarsi atsitrenkiančių vienas į kitą. Kas rūko, kas nešasi nusipirktą žaislą, kas kalbasi telefonu – tie kasdieniški reikalai, drabužiai, rankinukai, šukuosenos, akiniai, makiažas, pagaliau poza, santykis su miestu, reakcija į fotografą ar jos nebuvimas pasakoja apie pabirus gyvenimus įprastais būdais. Bet veikia ir pati seka – judėjimo iš skurdesnių rajonų į prabangesnius, į centrą, o iš jo į pakrantę nuojauta, kai po truputį keičiasi ir aplinka, ir personažai. Žiūrėdama filmą mintimis grįžau į Niujorką, kur pabuvojau prieš pat pandemiją, o dabar nostalgiškai grįžtu į tuos begalinius pasivaikščiojimus gatvėmis, naktinius pasisėdėjimus su vynu.

Nostalgiją nerūpestingoms jaunystės klajonėms skleidžia „Requiem seniems džinsams“ – Raimundo Urbono fotografijų ciklas apie 9-ojo dešimtmečio pradžios hipius. Bet iš pradžių tai buvo tiesiog kruopščiai iškarpytų ir suklijuotų nuotraukų albumai, kurių ištraukas ekrane rodė Tomas Pabedinskas. Jam rūpėjo, kaip vėliau kai kurios nuotraukos migravo į meno zoną. O Laima Kreivytė nagrinėjo kitokį fotografijos menėjimo procesą – kaip Marija Teresė Rožanskaitė ir Igoris Piekuras dokumentines nuotraukas vertė tapyba. Sudėtingi medicininiai prietaisai, operacinės aplinka, gydytojų rankų judesiai buvo pirmiausia nufotografuoti, o tik paskui tapo širdies operacijas vaizduojančių Rožanskaitės paveikslų elementais. Piekuras ne kartą panaudojo negatyvinės juostelės perforaciją ir jos plastikinį žvilgesį kaip nuorodas į vaizduojamų situacijų „tikrumą“. Kartais tapė ir baltus tarpus tarp kadrų, atskiriančių tikrovės beveik pasikartojimus anoniminio laiko įtrūkiais. Taip paveikslo rimtį išjudina sinkopė, džiazuojančių abstrakcijų fotomuzika, skirta technologizuotam XX a. pabaigos pasauliui. Dabar šią kryptį tęsia, tik jau konceptualiai plėtodama, grafikė Eglė Vertelkaitė, pristačiusi savo pernykštį projektą „Briedžių sala“. Čia veikia sovietų primestos ir nuosavos atminties kontrapunktas: šelaku dengtos Lietuvos žemėlapių fotografijos gramzdina miestelius ir kaimus tarsi nevilties liūne, svetimi pavadinimai naikina pažįstamas vietas, bet okupacijoms atsparūs prisiminimai kuria autentiškos atminties salas.

Ir šuolis į priešingą pusę – naujoji fotografijos būsena interneto ir dirbtinio intelekto epochoje. Be jau paminėtos Steyerl, matėme ir Agnės Gintalaitės autoetnografinį tyrimą –pasakojimą apie savo pačios bendradarbiavimą su dirbtiniu intelektu kuriant fotografijas. Jau pernykščio simpoziumo paskaitoje ji minėjo kolekcionuojanti algoritmo klaidas, besistengianti išmušti jį iš vėžių – tai yra iš automatinio metastiliaus, tenkinančio žmonijos potraukį prie saldžių vaizdelių. Dabar tos klaidos ir atsitiktinumai tapo kūrybos pagrindu ir (savi)analizės objektu. Klaidingos tikrovės muliažai esą keistai ramina autorę, nors įprastai kūnų mutacijos gąsdina atstumiančiu ligos bjaurumu: delnas be nykščio nepaaiškinamai turi penkis pirštus, mergina suauga su kartu keliaujančiu, toje pačioje lovoje miegančiu šunimi. Turbūt baugūs hibridai, žaizdotos rankos ramina, kažką atskleisdami – kažką dar nesuvokiamą. Ramiau buvo stebėti jaunos menininkės, tarptautiniame konkurse „Restart“ laimėjusios rezidenciją Nidoje, Ievos Maslinskaitės hibridinius darinius, kai fotografijos mediją pamažu ryja ir taip perkuria pelėsiai, kerpės, mineralai – visa mikroskopinė gamta, kuriai menininkė patiki dekonstruoti žmogiškąsias hierarchijas ir užtęsti procesą iki begalybės.

Turbūt jau sunku paprieštarauti faktui, kad skaitmeninės technologijos, internetas ir dirbtinis intelektas radikaliai pakeitė fotografiją. Jau anksčiau apie būtinybės skelbti parodų nuotraukas socialiniuose tinkluose paveiktą parodų architektūrą kalbėjusi Jogintė Bučinskaitė šįkart po kultūrinę spaudą ieškojo parodų fotografų – ir dirbusių nepriklausomybės pradžioje, ir fotografuojančių dabar. Kai internetiniai leidiniai, tokie kaip artnews.lt (bet nepamirškime ir popierinių leidinių interneto svetainių, pavyzdžiui, 7md.lt), skaitytojams siūlo virtualius apsilankymus parodose, o galerijos pasirūpina, kad laikinos instaliacijos ateičiai išliktų tinkamu pavidalu, fotografams pakanka užsakymų. Jie savu ruožtu stengiasi perteikti parodos struktūrą, paviršius, koncepciją ir estetiką nenukrypdami nuo klasikinių meno fotografavimo principų.

O kaip skaitmeninės technologijos veikia fotografų kūrybą? Estas Paulas Kuimetas analizavo modernizmo statiką paneigiantį šiuolaikinės fotografijos performatyvumą, pavyzdžiui, kai vokietis Jochenas Lempertas ant krūtinės pasidėtu fotopopieriumi naktį fiksuoja savo kvėpavimą, pagaudamas žvaigždžių šviesą. O daktaro disertaciją apie šiuolaikinę fotografiją šiemet apsigynęs Paulius Petraitis aiškino, kaip pažeidžiamas fotografinio vaizdo rėmas ir kvestionuojamas ryšys su tikrove, kaip instaliacijose įdarbinama žiūrovo vaizduotė ir tenka iškoduoti pasakojimus vien iš fragmentiškų užuominų, niekada nepamirštant, kad prasmė kuriama tinkliškai bendradarbiaujant daugybei subjektų ir kontekstų. Tarsi vienas iš jo teorijos taikymo pavyzdžių kalbėjo simpoziume prisistačiusi estė Ruudu Ulas, kurios darbus šį rudenį pamatysime Vilniuje, Petraičio kuruojamoje parodoje. Fotografuodama suglamžytus, nukirptų plaukų kuokštais apibarstytus paviršius, keistai „susitinkančius“, susilankstančius objektus ir spalvų derinius, ji tiria „apčiuopiamumo ir psichikos sąveikas“, nežinomybės iškrovas kasdienybėje.

Ruudu Ulas prisistatymas išsiskyrė iš tų, kuriuos mačiau (o kai kurių nemačiau, nes vėl teko skaityti nuotolines paskaitas Vilniuje likusiems studentams). Bet netikėtai įsiminė iš konteksto tarsi iškritusi Malvina Jelinskaitė. Konceptualių paradigmų kaitos akivaizdoje ji kalbėjo apie gražiausio kadro rinkimą iš panašių – to lemiamo, bet tik todėl, kad jame telpa visas prisiminimų tirštis. Žinia, iš skaitmeniniu fotoaparatu be saiko dauginamų kadrų išrinkti gražiausią tampa beveik neįmanoma, tad ji tiria, kas bus, kai neberinksi. Gal bandymų chaosas tik atbukins žiūrovo dėmesį? Tačiau taip neatsitinka, nes Malvina sujungia neatrinktas fotografijas į filmą ir taip atkuria ištisinę laiko tėkmę – stebėjimo trukmę, kai kadrai keičiasi trūkčiojančiu ritmu. Ir tuomet tu matai ne tik iš aukščiau ar žemiau, iš kairės ar dešinės, iš arčiau ar toliau fotografuojamą sode sirpstančią vynuogę, bet ir fotografo buvimą, klydinėjantį žvilgsnį, tarsi susitapatini su jo(s) ieškojimu – tobulo kadro, kurio nebūna.

Simpoziumą užbaigė neįprasta sesija, kai kasmetinio renginio organizatoriai pirmą kartą prisistatė kaip menininkai. Naujoji LFS pirmininkė Vilma Samulionytė pasakojo ne tik apie jau išgarsėjusius ciklus „Kosha“ ir „60 monumentų. Lietuvos metrikacijos skyriai“, projektą „Liebe Oma, Guten Tag!“, bet ir šiuo metu tyrinėjamą archyvą, sukauptą dirbant moterų fotografe Saudo Arabijoje. Daliai Mikonytei archyvų tyrinėti nereikia, nes juose viešpatauja tvarka – viskas reguliariai pildoma, surikiuojama ir aprašoma. Paskui iš tos medžiagos atsiranda projektai „Bust“ (apie patirtį sergant onkologine liga) ir „Migle“ (fotografinis susirašinėjimas su ilgamete drauge). O štai Donatas Stankevičius archyvuoja ne fotografijas, bet pačius daiktus – ir šiaip, dėl smagumo, ir ketindamas atkurti devyniasdešimtiniais prabėgusios vaikystės ir paauglystės prisiminimus cikle „Legendinė praeitis“. Jį dominantys momentai yra tokie kasdieniški, kad niekam nebūtų šovę į galvą to fotografuoti, bet dabar jų jau prireikia – jam pačiam, visos kartos savivokai. Tad pasitelkę jo surinktus nepriklausomybės pradžios drabužius, vaikų rinktus plastikinius žaisliukus, lipdukus ir mopedus jo paprašyti dabarties paaugliai ir vaikai suvaidina tas „niekingas“ būsenas, už kurių slypi fotografo užrašomi pasakojimai. Na, ir Gytis Skudžinskas, buvęs LFS pirmininkas, skubėjo priminti daugybę konceptualių projektų ir užbaigė eskizų knygelėmis, kurias kasdien pildo, nes kūrybą kursto disciplina.

Klausydamasi Gyčio pagalvojau, kad fotografija – kaip ta Ievos Rutės kasdien verdama ir visiems pilstoma arbata. Ją reikia kas rytą parinkti iš daugybės variantų, parsivežtų iš Nepalo, Kinijos ar Tailando, paruošti ir vis dalintis, siūlyti, pasakoti, kad jos energija, skoniai, poskoniai ir kvapai užpildytų ką tik pabudusius kūnus, o šie jau eitų kurti kažko kito – gal fotografijų, gal tekstų, kuriuos savu ruožtu supilstys į klausytojų ir žiūrovų mentalinius puodelius, taip skleisdami fotografines esencijas.

RA4 spalvoto reversinio proceso fotografijos dirbtuvių, vedamų Mindaugo Janušaičio, pristatymas. 2024 m. D. Stankevičiaus nuotr.

Straipsnis taip pat skelbtas leidinyje „7 meno dienos“