Internete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga (tiksliau, viena nuotrauka, įamžinanti kūrėjos močiutę, už rankos besivedančią mažą mergaitę), o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus. Kaip rašoma parodos anotacijoje, fotografijomis čia apžvelgiama pastarųjų metų Juodvalkytės kūryba ir kartu kuriamas juslinis prisiminimų pasaulis, leidžiantis lankytojui pakeliauti po menininkės dirbtuvę.

Menininkė Agnė Kulbytė taip pat rašo: „Anska“ parodoje nėra vienos istorijos. Jų fotografijose susipina daug. [...] Atminties ir tapatybės temas menininkė vysto remdamasi senelės pasakojimais apie deportaciją, kai artimieji buvo išvežti į Sibirą, kur gimė ir jos mama.“ Toliau – poetiški ir daug žodžių nereikalaujantys įspūdžiai, gana gerai nusakantys pačią parodą. Čia taip pat nėra daugžodžiaujama, vadovaujamasi ne konkrečiais teiginiais ar vaizdiniais, bet abstrakčia, kartkartėmis tik sufleruojančia, o kitais kartais visai sunkiai identifikuojama vaizdinija, paremta formomis, spalvomis ir nuojautomis. Yra ir išsiliejusių dažų, augalų, gyvosios gamtos, atspindžių, voratinklių. Svarbią vietą užima tekstilė, kuri tiek fiziniame pasaulyje, tiek Juodvalkytės fotografijose geba egzistuoti įvairiomis formomis.

SKAITYTI TOLIAU