Gal galėtum papasakoti apie savo kūrybinį procesą ir technikas, su kuriomis dirbi? Neprisiriši tik prie fotografijos, o net ir prie jos prieini ne visai įprastais būdais.

 

Sakyčiau, kad mano meninė praktika dauguma atvejų susijusi su fotografija arba vaizdų kūrimu, bet kalbant apie labiau išplėstą fotografijos supratimą. Judu nuo antropocentriško link ekocentriško proceso, kurdama vaizdus. Man patinka dirbti su fotografija, nes ji turi gana aiškius techninius rėmus: yra šviesa, laikas ir šviesai jautri medžiaga. Šie rėmai – labai fiksuoti. Man įdomu, kaip juos galima pakratyti ir iš kokio nors stacionaraus, nuolatinio dalyko fotografiją paversti į labiau nefiksuotą, pastoviai besikeičiančią mediją. Kurdama darbus bendradarbiauju su kitomis rūšimis ir organizmais, kitais procesais: dažnai – tai mikroorganizmai, įvairios augalų, grybų rūšys ir jų vykdomi procesai, dėl kurių aš kaip kūrėja prarandu kažkiek kontrolės.

 

Ką tik paminėjai, kad kurdama darbus bendradarbiauji su įvairiais mikroorganizmais ir kitomis rūšimis, nežmogiškomis gyvybės formomis. Kaip kilo ši idėja? Kaip prie jos priėjai?

 

Dėl frustracijos. Žinoma, ekologinė krizė yra viską persmelkianti problema, kuri atsispindi ir šiuolaikiniame mene. Matome daug parodų, darbų, projektų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie ekologinę krizę arba ieško galimų jos sprendimų. Labai dažnai jie būna reprezentatyvūs, ypač susiję fotografija, nes ji, žinoma, neatsiejama nuo reprezentacijos. Tačiau tada kyla klausimas, kaip mes reprezentuojame nežmogiškuosius kitus, kaip reprezentuojame aplinką? Viskas vis tiek vyksta per žmogaus žvilgsnį (human gaze). Mane visą laiką domino, kaip kitos rūšys galėtų įsiterpti reprezentuojant aplinką arba dirbant prie ekologinių temų. Šios temos mano kūryboje atsirado iš susidomėjimo kūnu: mane domino įvairios kitos rūšys, gyvenančios jame. Aš pati save visą laiką matau kaip organizmų tinklą, o ne kažkokį individualų žmogų. Taigi tokį savęs matymą ir norėjau įtraukti į darbo procesą.

 

Šiuo klausimu jau noriu prieiti prie konkrečių tavo darbų. Savo kūrinyje „In a Pupa: Relearning photography from a non-human perspective“ bendradarbiauji su pelėsiais, grybais ir bakterijomis. Jie perkuria tavo nuotraukas, perskaito ir perrašo knygas. Kaip išsirinkai medžiagą, kurią duosi perkurti šiems kolegoms?

 

Pirmiausia – apie nuotraukas ir vaizdus. Gyvenu Olandijoje, o čia kraštovaizdį beveik visiškai formuoja žmogus: tai yra išdžiovinta, išsausinta pelkė. Niekur kitur nesu mačiusi tokios kontroliuojamos gamtos erdvės, kur viskas yra sekama, surašoma, kur gali net patikrinti, kada ir kurioj vietoj pasodintas koks medis. Viskas labai konkrečiai susisteminta. Man buvo įdomu paimti nekontroliuojamos aplinkos vaizdus ir leisti juos kontroliuoti nekontroliuojamiems organizmams bei procesams. Ant tų atvaizdų mano darbuose apsigyvena bakterijos ir grybai – jie pamažu ištirpdo tą toksišką sidabro sluoksnį ant negatyvų. Šis šviesai jautrus sidabro nitrato sluoksnis, naudojamas daugelyje fotografijos produktų, turi įvairių sąryšių su kolonializmu, ekstraktyvizmu bei aplinkos tarša. Man tai buvo ganėtinai simboliškas perėjimas nuo tos toksiškos analoginės fotografijos praktikos prie tvaresnės ir naudojančios tvaresnes medžiagas. Be to, kad vaizdas yra kontroliuojamas nežmogiškųjų kitų, taip pat judama prie toksiškų medžiagų atsisakymo.

 

Kalbant apie knygas, nusprendžiau pasirinkti žiūrėjimo šaltinius, kuriuos analizavau mokydamasi apie fotografiją studijų metu ir vėliau, kai man reikėjo ją perprasti žvelgiant iš nežmogiškųjų kitų perspektyvos. Tuomet pamaniau, kad galėčiau naudoti būtent šias daugeliui žinomas knygas, kuriose labai koncentruojamasi į žiūrėjimą į žmogų. Toks žvilgsnio sukoncentravimas į žmogų yra paaiškinamas tuo, kad knygos parašytos tuomet, kai ekologinis diskursas galbūt dar nebuvo tokia svarbi tema. Taigi norėjosi, kad tos knygos būtų perprastos atsižvelgiant į kitą, nežmogiškąją perspektyvą. Kadangi popierius yra medžiaga, kuri įvairiems grybams naudojama kaip materija augti, knyga irgi gali būti suprasta kaip tiesioginis maitinimo šaltinis kitoms rūšims.

 

Instaliacijoje „Unworlded, Bewildered: on image as an ecosystem“ permąstai iš botanikos ateinančią reguliaciją, kurią jau prieš tai minėjai, bei naudoji stiklą ir cianotipiją. Kodėl šiam projektui pasirinkai būtent tokias medžiagas?

 

            Mano kūrybinėje praktikoje kartojasi senų metodų perpratimo ar jų pergalvojimo procesai. Cianotipiją istoriškai pirmiausia pradėjo naudoti botanikai, nes tai netoksiškas ir ganėtinai greitas būdas spausdinti augalų atspaudus. Vėliau cianotipijos technika naudota statybų sektoriuje, įvairiems techniniams piešiniams(blue print), statiniams planuoti. Man toks judėjimas nuo bandymo pažinti mus supančią aplinką iki bandymo ją kontroliuoti siejasi su antropocentrinių struktūrų statymu. Dauguma mano darbų gimsta iš eksperimentų. O eksperimentuoti su cianotipijos procesu norėjau vien dėl to, kad tai yra geležimi paremtas spausdinimas ir vaizdų kūrimas, kuris mažai toksiškas. Norėjau, kaip dažnai darau, bandyti tai kombinuoti su kokiomis kitomis rūšimis. Dariau tyrimą. Cianotipija yra geležimi paremtas spausdinimas, tiksliau, proceso metu naudojami chemikalai, turintys geležies, o geležį oksiduoja ir tam tikros bakterijos. Norėjau pažiūrėti, kaip geležį oksiduojančias bakterijas būtų galima įtraukti į vaizdo kūrimo procesą bei kaip vaizdas galėtų būti perprastas kaip ekosistema. Aš jau ir taip matau vaizdą kaip ekosistemą, kur yra šviesa, laikas, šviesai jautri medžiaga. Įtraukusi ir kažkokius nežmogiškuosius kitus, kurių proceso negalima taip kontroliuoti, kaip tiesiog paprasto vaizdų kūrimo, tiriu, kaip vaizdas galėtų atrodyti tuomet.

 

            O su stiklu dirbti pasirinkau irgi dėl grįžtančio botanikos ir augalų pažinimo faktoriaus. Cianotipija buvo naudojama augalams pažinti ir vėliau augalai tapo kontroliuojami, patentuojami, kitaip sakant, nusavinti žmogaus. Aš naudojau stiklą, paimtą iš Olandijoje esančių griaunamų ar perstatomų milžiniškų šiltnamių. Iš to stiklo formavau tam tikrus indus, objektus naujam procesui ir naujam vaizdui.

 

Kūrybinių dirbtuvių „Microbial selves“, vykusių kultūros ir meno komplekse SODAS2123, metu bendradarbiavai su savo močiute, kuri yra mikrobiologė. Ar ji prisidėjo prie to, kad savo kūryboje domiesi tokia tematika? Ar bendri interesai šioje srityje atsirado vėliau?

 

Vėliau. Kai pradėjau daugiau domėtis mikroorganizmais, į tai vis tiek žiūrėjau ne kaip į mokslinį, o labiau poetinį dalyką. Ėmiau labiau gilintis ir į visokius kitus bendradarbiavimo su organizmais būdus mene – tuomet ir užsimezgė ryšys tarp mano kūrybos ir močiutės praktikos. Mano močiutė laboratorijoje yra dirbusi labai ilgai ir, aišku, ji visai kitaip supranta mano veiklą, galbūt jai tai kartais atrodo kaip kažkoks nesąmoningas dalykas. Tačiau kai mes surengėm tas dirbtuves sode, jai labai patiko idėja, kad kažkur yra atvira laboratorija, kur žmonės gali kažką daryti su šitomis žiniomis, jas kaip nors pritaikyti mene ar kitoje srityje, kad jie gali veikti nekontroliuojami griežtų rėmų, kaip dažnai būna laboratorijose ar akademinėje aplinkoje, kurios aš nelabai pažįstu, bet pažįsta močiutė.

 

Gal galėtum papasakoti apie šias dirbtuves plačiau?

 

Prie šio projekto dar reikėtų padirbėti. Nors dirbtuvės įvyko, bet, kaip dažniausiai būna dirbant su kitais organizmais, rezultatas gali tiesiog nebūti toks, kokio tikiesi. Paėmus mėginius iš kitų žmonių, kurį laiką mikrobendruomenės turėjo būti auginamos ir sekamos. Tačiau išėjo taip, kad patalpinus į inkubatorių visi mikroorganizmai, visos mikrobendruomenės gal per mažiau nei 24 valandas peraugo ir buvo neįmanoma jų atpažinti. Susidūriau su tuo, kad vis dėlto negaliu kontroliuoti savo projekto proceso. Tad šis projektas iki galo nepabaigtas. Reikės kažkada surasti erdvę ir atlikti viską iš naujo – vis tiek įdomu, kaip tai galėtų baigtis ir ką iš to galima sužinoti. Nors kartais tiesiog sužinai, kad tavo kūne gyvena tavo nekontroliuojami mikroorganizmai, ir tai yra tiesiog milžiniška nedaloma masė.

 

Taip pat dirbtuvių metu papasakojau apie mikroorganizmų atpažinimą ir perskaičiau ištraukų iš Kylos Schuller teksto The Microbial Self. Jis – apie savęs kaip bendruomenės supratimą, koncentruojantis į interakcijas su kitais mikroorganizmais. Teksto autorė kalba apie gyvenimą su liga ir kaip tai jai asocijuojasi su gyvenimu bendruomenėje su kitomis rūšimis, buvimu asambliaže.

 

Prieš tai minėjai laikinumą. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip tai siejasi su tavo kūryba?

 

Mano santykis su laikinumu ir nevaldomumu darbuose yra toksiškas. Iš vienos pusės – tai mano kūrybinės praktikos varomoji galia: man labai įdomūs laikini procesai, man patinka darbai, kurie keičiasi su laiku. Tačiau kartu aš visą laiką noriu atgauti kontrolę. Kai kuri darbus, jie turi būti kur nors rodomi. Norisi juos kažkaip išsaugoti. Tačiau mano praktika to kaip ir neleidžia arba verčia visą laiką ieškoti būdų, kaip tai išsaugoti vis kitokiomis formomis, kaip dokumentuoti procesą. Bet dokumentuodama procesą ir jį įamžindama aš suprantu, jog tai – paradoksalu. Visą laiką susiduriu su tuo klausimu: ar darbas yra darbas, ar procesas yra darbas? Mano meninėje praktikoje šie klausimai yra svarbūs. Nors kartais žiauriai norėčiau tiesiog padaryti darbą, jį pabaigti, galėti jį pastatyti erdvėje, pakabinti ant sienos – ir viskas. Bet taip nėra ir tai man patinka, nes tai geras iššūkis ir padeda išplėsti fotografijos supratimą veikiant priešingai nei turėtų būti. Kartu tai sukelia daug nerimo, streso, apima frustracija, bet tada aš galiu reflektuoti, kodėl mes, žmonės, norime kontroliuoti savo aplinką, tai, kas mus supa, ir kaip tokie nedideli eksperimentai ir pratimai gali padėti bent kiek iš to išsiveržti. Kurdama ir pati suprantu, kad negaliu kontroliuoti aplinkos, ekosistemos, kurioje gyvenu. Suprantu, kad esu daugiau nei vienas kūnas ir kad galbūt kiti nežmogiškieji faktoriai vis tiek kontroliuoja mane labiau nei aš juos.

 

Savo kūryboje tu dar permąstai ir galios pozicijas, hierarchijas. Koncentruojiesi į hierarchinius ryšius, atsirandančius tarp žmonių ir nežmogiškų gyvybės formų. Ar tai tavo kūryboje tampa ir kitų nelygybių metaforomis? Prieš tai minėjai, kad bakterijos suvalgo su kolonializmu susijusį toksišką sluoksnį nuo nuotraukų. O ir pats kontrolės terminas, kuris vis pasikartoja šiame pokalbyje, taip pat gali susisieti su įvairiomis hierarchijomis.

 

Daug apie tai negalvojau. Suprantu, kad turiu polinkį lįsti į mikrodalykus, kurie viską atspindi makroskalėse, bet kartais aš pati to nelabai reflektuoju. Per pokalbių sesijas man vis kas nors pasakydavo, kad galėčiau tiriamus mikroprocesus permąstyti makroskalėse, bet dažniausiai nepagalvoju, kad tai gali atliepti kažkokias platesnes nelygybes.

 

Dabar gilinuosi į fotografijos resursus (pavyzdžiui, sidabro nitrato produktus, naudojamus analoginei fotografijai) ir suprantu, kad geofiziniai bei socialiniai aspektai negali būti atskirti nuo estetinių ar sensorinių praktikų ir kad viskas vis tiek yra susiję. Ypač mane domina atskirtis tarp naudojamų medžiagų ir paties žmogaus – metabolinis ryšys. Tai buvo dalykai, į kuriuos norėjau labiau pasigilinti Nidos kolonijos rezidencijos metu: kaip pritraukti resursus, kuriuos naudoji, prie savęs, nes tai taip pat priverčia elgtis etiškiau.

 

Šiek tiek nukrypau nuo klausimo, bet negaliu įvardyti kažkokių platesnių nelygybių. Galbūt čia lieka vietos žiūrovų ir kitų žmonių, galinčių pažvelgti iš kitų perspektyvų, interpretacijoms.

 

Kaip tik paminėjai Nidą. Kaip sekėsi pačios rezidencijos Nidoje metu? Kaip ten atrodė tavo kūrybos procesai?

 

Tai buvo trumpa rezidencija. Greitai prabėgo laikas – Nidoj praleidau maždaug mėnesį, bet viską dariau labai koncentruotai. Dirbdama Olandijoje ir dirbdama mieste dažnai jaučiu, kad trūksta kontekstų dirbti. Ypač ekologinio konteksto – jaučiuosi esanti tokioje neoliberalioje utopijoje, kur galiu bet ką padaryti. Kalbant apie darbų produkciją, galiu nuvažiuoti ten, kur pasiimčiau reikiamų medžiagų. Tam sukurtos visos sąlygos, priemonės. Man, kad galėčiau dirbti su lokaliu kontekstu, reikia tokios kontekstinės erdvės, kur ne viskas gali įvykti. Rezidencija Nidoje yra tokia vieta. Kuršių Nerijoj, jeigu ko nors reikia, ne taip lengva gauti. Ir tai sukuria šiokį tokį iššūkį.

 

Nidos kolonijoj, rezidencijoj buvo daug vaikščiojimo. Vaikščiojimas irgi yra mano tyrimo metodas, bandant išsiaiškinti, „išžemėlapiauti“ aplinką. Dirbau rankomis, do it yourself, bandydama išgauti fotografijai naudojamus produktus, bet iš lokalaus konteksto. Pavyzdžiui, iš likusių meno kolonijoj naudojamo medžio atliekų ir pjuvenų gaminau popierių, kurį galima naudoti fotografiniam spausdinimui. Taip pat įvairias dažų ir šviesos emulsijas, daugumą iš pušų bei nukritusių kerpių ir įvairiausių piktžolių. Augalų ar kitokių medžiagų rinkimas miške irgi turi būti etiškas – pavyzdžiui, negali tiesiog nuimti nuo medžių kerpių, kurios ten auga dvidešimt metų. Reikia sekti, kada būna kokia nors audra, ir tada susirinkti.

 

Tiesiog buvo žiauriai daug eksperimentuota, nes aš pasirenku medžiagas ir tada galvoju, ką būtų galima su jomis padaryti, arba žinau procesus, pavyzdžiui, kaip gaminamos natūralios dažų emulsijos, popierius, ir tai, kaip galiu pabandyti tai padaryti su man prieinamomis medžiagomis. Šiaip visą rezidencijos laikotarpį skyriau medžiagų tyrimui iš lokalios perspektyvos ir paieškoms, kaip jos gali būti panaudojamos fotografijoje, kaip atvaizdą galima priartinti prie lokalaus konteksto, kuriame jis išgautas.

 

Mąsčiau, gal per daug mano kaip kūrėjos kontrolės, palyginti su kitais darbais, bet tai, kaip tie darbai atrodo ir jų estetiką kontroliuoja pačios medžiagos ir etika.

 

Nors vis pamini, kad sunku kontroliuoti visus rezultatus savo kūryboje, bet gal galėtum pasidalinti ar bent nuspėti, kaip atrodys šios rezidencijos rezultatai, kurie bus pristatomi rudenį?

 

Palyginus juos su visais kitais savo projektais, sakyčiau, šios rezidencijos rezultatai bus labiausiai fotografiški. Daugiausia tai bus atspaudai, padaryti iš kolonijoje mano sukurtų materijų: šviesos emulsijos, dažų, popieriaus. Taip pat yra įvairių kitų eksperimentų, kurie irgi sukurti dirbant su ten esančiomis medžiagomis. Dar atsivežiau savo senus fotografinius produktus su tuo pačiu sidabro nitratu, pavyzdžiui, fotografinį popierių, ir dariau atspaudus fiksuodama jūros vandeniu. Tai tapo mažiau toksišku būdu fiksuoti.

 

Viskas bus ganėtinai fotografiška, ganėtinai analogiška, subtilu. Tačiau kartu vykdžiau tam tikrą fotografijos archeologiją, naudodama analoginės fotografijos procesus, bet perprasdama juos kitaip ir su kitomis medžiagomis. Kurį laiką esantis judėjimas link analoginių praktikų man siejasi su grįžimu prie rankų darbo. Man tai irgi patinka – padeda kažkiek įsižeminti ir prisirišti prie konteksto. Bet dabar mane vis tiek labiausiai domina, kaip galima dirbti su ta analogine, fizine fotografija iš labiau ekologinės ar etinės pusės, kaip pririšti atvaizdus prie tiesioginių jų medžiagų šaltinių, užpildyti tą „metabolinį plyšį“.

 

Kodėl pasirinkai būtent šią rezidenciją? Kuo ji skiriasi nuo kitų rezidencijų, kuriose lankeisi, dirbai?

 

Man patinka per rezidencijas grįžti atgal į Lietuvą. Taip pat buvo ir su „Verpėjų“ rezidencija. Nes, kaip ir sakiau, tai suteikė kontekstą būti – Olandijoje jaučiuosi bekontekstėje arba ne savo konteksto erdvėje. Būtų galima iškelti klausimą, ar išvis ten turėčiau būti, bet dabar į tai nesigilinsiu. Viena žinau – tokios rezidencijos mane kažkiek sugrąžina kažkokiam priklausymui. Taip pat jose atsiranda galimybė dirbti su lokaliu kontekstu labiau iš materinės pusės, progų būti lauke, vaikščioti – tai yra svarbi mano proceso dalis. Jau sakiau, kad man patinka rezidencijose esantis ribotumas, kad man reikia veikti iš to konteksto, kuris yra.

 

Ši rezidencija daug labiau susijusi su pačia fotografija ir daugiau orientuota į rezultatus. Kai kuriose rezidencijose tas rezultatas visiškai nebūtinas. Sakyčiau, ši rezidencija ganėtinai individuali – žmogus gali pasirinkti, nori rezultato ar ne. Tačiau ji labai gerai susisiejo su mano kūrybine praktika. Nors buvo trumpa, bet, manau, iš to tyrimo pasiėmiau ganėtinai daug ir vis tiek bus galima prieiti prie kažkokių mažų išvadų.