Žurnalo „Fotografija“, 2025, Nr. 1 (45), įvadas

Mūsų santykis su planeta – ir būdas, kaip ją regime, – pakito nuo pirmųjų iš kosmoso darytų Žemės nuotraukų. Žvelgiant iš toli, planeta tampa artefaktu, kuriuo galima manipuliuoti: technologine sistema, kosminiu laivu, ištekliais, modeliais ir inžineriniais projektais. Nuotolinis stebėjimas neatsiejamas ir nuo bandymų apskaičiuoti klimato krizės mastą bei analizuoti antropogeninės veiklos poveikį ekosistemoms. Gamtos pasaulį, jo būsenas ir nerimą keliančių stichijų padarinius dažnai suvokiame per atstumą – per ekranus, simuliacijas ir jutiklius, kurie paverčia gamtos procesus duomenimis bei cirkuliuojančiais vaizdais ir formuoja mūsų aplinkos suvokimą. Pasitelkiant palydovus, kurie fiksuoja, matuoja, renka ir dalinasi duomenimis, prognozuojami meteorologiniai pokyčiai ir modeliuojama tirpstančių Arkties ledynų ateitis, galbūt atversianti naujus prekybinius vandens kelius. Galiausiai, sugrįžę į Žemės atmosferą, palydovai sudega – tai taip pat prisideda prie oro taršos.

Filosofo Yuk Hui COVID-19 pandemijos metu išsakytos refleksijos apie planetinio mąstymo (planetary thinking) būtinybę klimato krizės akivaizdoje kviečia persvarstyti mūsų santykį su Žeme ir savo vietą jos sistemose. Planetinis mąstymas gali būti suvokiamas kaip žingsnis link kolektyvinių, organizuotų veiksmų: matyti planetą ne kaip apskaičiuojamą visumą, o kaip kintančią terpę, kurioje koegzistuojame. Ne veltui 2020 m. virusas, sutrikdęs globalaus kapitalizmo srautus ir iškėlęs politinius imuniteto klausimus, priminė, kad pasaulis yra neatsiejamas nuo viršžmogiškų procesų – nuo oru plintančių virusų, nematomos taršos, nekontroliuojamų oro masių ar tektoninių plokščių virpesių.

Šis žurnalo numeris pristato menininkių kūrybą, artikuliuojančią trapias koegzistencijos būsenas ir formas, pasitelkiant išplėstinę fotografiją. Jų praktikoje planetinis mąstymas reiškiasi bandymais kurti kūniškus santykius su aplinka, mikroorganizmais ir geologiniais procesais – kitaip tariant, priartinti mus prie materialaus, intymaus aplinkos suvokimo. Ievos Maslinskaitės kūryboje fotografija traktuojama kaip sensorinė terpė, kurioje vaizdai virsta trapiais ekosistemų dariniais. Kotryna Ūla Kiliulytė tyrinėja radikalaus švelnumo (radical intimacy) galimybes ekologinių polikrizių akivaizdoje, kalbėdama apie simbiotinius, parazitinius, globėjiškus santykius su įvairiomis gyvybės formomis. Ievos Kotrynos Ski kūryboje pasitelkiami fotografija, dirbtinio intelekto procesai ir vaizdo medžiaga – kuriami sapniški, nestabilūs geologiniai paviršiai, kuriuose uolienos tampa takiomis, o žemė slysta iš po kojų. Čia geologinės materijos kitimas ir nepastovumas susipina su skaitmeninio vaizdo (ne)materialumu, kuris būtų neįmanomas be konkrečių geologinių išteklių, reikalingų skaitmeninėms technologijoms kurti. Pasak Kathryn Yusoff, geologija, remdamasi stratifikacija, įtvirtino skirtį tarp žmogiško ir nežmogiško. Ski požiūris į geologinę materiją kaip neatsiejamą nuo kultūros, aplinkos ir technologijų galbūt taip pat kviečia kvestionuoti tariamą šių kategorijų stabilumą.

Šalia menininkių projektų, „įgarsintų“ jų pačių refleksijomis apie kūrybinius procesus, įsipina ir teorinės kviestinių autorių įžvalgos. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė tekste „Vaizduoti tai, kas neatvaizduojama“ apžvelgia Lietuvos antropoceno meno lauką ir antropoceno estetikos problematiką, svarstydama apie meno dviprasmiškumą, kai kultūros ir gamtos susvetimėjimas aktualizuojamas paverčiant nežmogiškąjį pasaulį kūrybos objektu. Agnė Narušytė aptaria įtampas tarp giliojo planetinio laiko ir žmogiškojo sąmonės laiko – Geistės Marijos Kinčinaitytės projektuose, kvestionuojančiuose ekonominės plėtros planus Mėnulyje, jie susipina su tirpstančiais Islandijos ledynais ir lavos laukų raukšlėmis. Skaidros Trilupaitytės tekste „Kaip prognozuoti „baisius orus“ (arba mirtinos gamtos metaforos)“ svarstoma apie dokumentinius filmus, reprezentuojančius susidūrimą su gamtos stichijomis per žmonių prisiminimus ir asmeninius vaizdo įrašus. Aptariama, kaip kasdienės informacijos gausa, fragmentuojanti ir suvienodinanti visas tragedijas, atitolina nuo kataklizmų suvokimo globaliu mastu, net jei meteorologinės prognozės nuolat perspėja apie artėjantį pavojų. Paulius Petraitis analizuoja, kaip menininkės Ieva Maslinskaitė ir Kristina Õllek atlieka fotografinę alternatyvią praktiką: kai vaizdai, veikiami biologinių ir geologinių procesų, suprantami kaip gyvos ekosistemos, jie kvestionuoja įsitvirtinusį fotografijos kaip vien fiksavimo technologijos supratimą.

Fotografijos technologija, neatsiejama nuo aplinkos stebėjimo, jos objektifikavimo ir priklausomybės nuo geologinių išteklių, šiame numeryje pristatomose meninėse praktikose iš naujo apmąstoma kaip įrankis, terpė ir sistema, padedanti atverti bei patirti kitokį – etišką, materialų ir artimą – santykį su Žeme.