Ir kaip suprastina – restartuoti? Manding, imlus ir pagavus, akylus ir jautrus menininkas visada regi šviežiai. Argi kitaip jis įgalėtų sukurti ką įstabaus, prakilnaus, įžvalgaus, aprėpto.

   Menininkas yra vanduo. Purslojantis, taškantis, veržliai sraujus, o ilgainiui – ir lygiaviršėjantis, rimstantis, apeinantis plūdenomis. Tai yra „įsitaisęs“ atpažįstamą stilių. Arba įkyriai kartojantis tą patį įvaizdį.

   Ar kiekvienas pajėgus pažiūrėti kitomis akimis, kitais rakursais, per kitas rakto skylutes? Ar kiekvienam rūpi pastovėti ant galvos? Sukeisti spalvas, sakinius, ženklus, įvesti individualią visuotinybės darybą, skyrybą, daugybą? Visumą sujungti vidiniais prieštaravimais ir įbūti savo kūrinį tik jam deriu ritmu?

    Ar menininkas sugeba kiekvieną kartą skirtingai klausti ir skirtingai atsakyti? Ieškodamas pirmiausiai ir labiausiai tik sau ir save nustebinančių atsakymų, išimčių, variantų, galimybių.

    Vaizdas šiuolaikinėje meno vartosenoje (o juk menas, kaip ir literatūra, pilnai išsipildo, kai yra suvokiamas ir reflektuojamas) „nebedirba“ vien tiesmuku atspindžiu, tik akivaizdžiai pateiktu rezultatu ar išvadomis. Andai literatūroje gyvavusi Ezopo kalba, manding, atlieka tą pačią funkciją ir mene.

 

 

                                                                       þ

 

 

    Tai toli gražu ne Dievo konstitucija, tai žmogaus ilgametės baimės, ilgamečio teroro konstitucija. Kuri „leidžia“ valdytis, vykdytis, organizuotis. Tai yra apsimetinėti, kad priimi, kad nori, kad žinai. Kad tiki tąja jėga, kuriai lenkdavosi ir aukojo protėviai.

    Žmogaus gyvenimas tam tikrose visuomenėse yra nuspręstas iš anksto. Kaip, kas, kada ir su kuo privalo įvykti. Kiekvieną dieną žmogus yra laidojamas – jam draudžiama, jam liepiama, jam įsakoma. O dar neįtikinamiau, kad galų gale ir pats žmogus jau įpranta sau kasti žarijų duobę.

    Gyvybė kaip „užsakyta“ auka. Visas buvimas yra dekoracija, demonstracija ir ... dekonstrukcija sugalvotam ritualui. Kuriam ploja, kuriam loja uolūs aplinkiniai, ypač negailestingiausi „artimieji“.

   Štai ir malda, kurioje nyksta gyvybė. Štai tas dirvožemis, iš kurio nebus daigo, nebus derliaus. Seksualumas tėra prievartos priėmimo sąlyga, seksualumas yra prievolė.

    Tekstas yra pomirtinio gyvenimo liudijimas. Visi testamentai, koranai, bhagavadgitos, visa prarastos meilės poezija yra pomirtiniai altoriai.

 

 

                                            þ

 

 

    Estetika egzistuoja visame kame. Estetika yra sutartinės sąsajos ir sankabos. Tačiau viso labo tik krustelėk iš savo „atramos“ taško – ir jau (su)žinosi kitą universumą, turėsi kitą kompoziciją. Gal tereikia vos užsimerkti, kad vėl atsimerktum?

    Per amžių amžius simboliai ir reikšmės iš vienų kon/tekstų perkeldinamos į kitas. Istorinių, religinių koncepcijų nuolatinis perkūrimas, egzistavusių nepažinių kultūrų įšiuolaikinimas. Štai toks kontempliacijų dalykas. Tokie meno ir literatūros gamybos elementarūs būdai. Iš senų narelių sukurti „šviežią“ asociacijų grandinę. Praeities „išgręžimas“ ir jos atgręžimas į dabartį. Plius šiek tiek mados, plius intelekto vizginimų.

    Tolimųjų asociacijų permanymas, performavimas kitaip tėra menkos palūkanos. Kaip dabar gimusiajam skaitytojui perprasti Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ daugiasluoksniškumą, na, ir, po velnių, diskursą? Nepaisant paviršutiniško susižavėjimo, lieka tik frikcijos. Medaus laižymas monitoriuje. Todėl meno autoriai žaidžia tam tikromis užuominomis, kurios suka spiralę į kur?

 

 

                                               þ

 

 

    Išgyventos / tebeišgyvenamos vaikystės punktuacija - tolesnis nebemokėjimas / nebegalėjimas būti laisvam. Palaimos iliuziją teikę žaislai ir žaidimai grysta, karsta, sūrsta, virsta amžiams užkaltais sekretais.

    Va, vaikiškoji, paaugliškoji psichosomatika: įkąstas riešas! Kas nėra taip daręs? Savo į(si)kalbėtos, primestos kaltės ženklas. Tai išgyvenamųjų / (ne)išgyvendinamųjų jausmų iliustracijos. Vaikystės sukurta / susikurta baimė, miešta salsva nežinomybe.

    Kad gautum laisvę, reikia uždaryti. Tad paguoda yra draudimas, o pritarimas yra paklusimas. Viliojantis gražus pasaulis, esantis paveikslėliuose, esantis kažkur ten, kažkur toli, kažkur menamoje amžinoje rytdienoje. Spalvingame muilo burbule.

    Todėl žmogaus tikima ir trokštama laisvė visada yra formulė, visada yra lygtis.

 

 

                                               þ

 

 

    Koks sprendimas teisingas? Koks kelias teisingas? Išeitis niekada nebuvo ir vis dar nėra esatis. Todėl pragaras verda mumyse. Todėl galioja ir galioja nepabaigiamas noras, nesibaigiantis poreikis - suŠACHuoti priešininką, suMATuoti priešininką. Visais laikais, taip pats ir šiais laikais, lygiosios nepageidaujamos. Lygiosios yra pasmerktos. „Įdiegta“ manija viršauti, nugalėti, įrodyti! Perkąsti gerklę, perdurti krūtinę, nutildyti amžiams! Nes tikima, kad kitas – visada priešas.

    Ogi įmanomos visos transformacijos, ogi visi variantai yra neįmanomi. Bet kokia kontrolė galutiniausiai veda į aklavietę. Aklavietės vardas yra vulkanas, tornadas, karas, liga, gaisras, potvynis, konfliktas. Žmogaus protas tiki, kad racionalumas, logika, tvarka, kelių žingsnių, kelių ėjimų numatymas išspręs nežinias, sutvarkys baimes, sudėlios į vietas gamtą, civilizaciją, visuomenę, santykius etc.

 

 

                                               þ

 

 

    Mes visi įpratinti šokti ir dainuoti savo civilizacijas – naudoti šalies, tautos sukurtą, paveldėtą, prisivoktą ir susavintą estetiką, laikytis etikos, dėvėti, avėti, mūvėti tradicijas ir papročius. Pritikinti, kad būti gera persona (lotyniškai persona – teatro kaukė, asmuo) ir kuo lojaliau atlikti suteiktus vaidmenis suteikia laisvės pojūtį.

    Mums „prigimtinai“ suteikti „įgaliojimai“ veikti bendruoju vardu, savo tautybe ir savo religija. Antraip būti paskelbtas kolaborantu. O ką iš tikrųjų reiškia išduoti tėvynę? Tai būti laisvam nuo ideologinės, masinės, pedagoginės, meninės, religinės, vartotojiškos ir kitų įsitikinimų ir prievolių.

    O juk jeigu gyvenu pilnai, atvirai, tai savaime net nėra ką išduoti. Antraip reikia pamišėliškai tikėti tuo, kas neva išduodama.

 

 

                                               þ

 

 

    Tekstų ir kontekstų maišymas yra būdas „perrašyti“ istorijas. O iš tikrųjų visos istorijos iki mūsų dabar žinomų yra šimtus kartų perrašytos, sukeisti veikėjai, scenos, laikas ir vietos. Tokiu būdu prikuriant naujaprasmių, kurios būtų įdomios ir seksualios dabarties vaizduotei. Visi nebūti atvejai štai jau ir įgyvendinti! Ir sklinda iš lūpų į ausis: verkiama, juokiamasi, springstama, viduriuojama. Štai kokia paveiki istorijų farmakologija! Visi skonių derinimo ir madų žaidimai yra tik sąlygiški teiginiai / teikiniai, kurie kaipmat sučiumpami ir sučiulpiami.

    Taip, pasaulis paprasčiausiai sukuriamas žirklėmis ir klijais. Pasaulis sukuriamas užsimerkus lyg atsimerkus. Įjungus vaizduotės aparatūrą. Ničnieko tikrai tikro, nes mūsų vaizduotę sukuria ir instaliuoja imperialistiškiausia vaizdinijos pramonė – nuo pat pirmojo išvysto piešinio.

   Visi viršeliai, kaip ir visi mūsų veidai, yra kaip tikimo, galiosimo (automatiškai jau galiojančio) prezentacija. Galiojimas neribotas, galiojimas komplikuotas. Taip – tiesa, taip – melas.

 

 

                                               þ

 

 

    Ką pasakytume apie tokius vaizdus, kurie nerodo primygtinos, akimirksniu suvokiamos, sugromuliuotos, išspręstos realybės? Kai mūsų identifikavimo sistema neranda šimtaprocentinio atsakymo. Mat sutemose ir pilkumose, prieblandose ir apytamsose akies tinklainės šviesai jautrūs receptoriai, o taip pat mūsų dėmesys ir mūsų (pa)sąmonė veikia kitu režimu. Visuma išskaičiuojama tik telkiantis į tam tikrą „aktyvų“ objektą. Taip nevalingai (su)kuriamos pasakos, mitai, padavimai, visa kita būta nebūta. Iškrypstant (o suvokiant ji visada iškraipoma) šiai tikrovei, „sukuriama“ kita tikrovė, ir ji paskelbiama vienintele legalia.

    Viskas, iš pirmo žvilgsnio, nesusieta / nesusiejama, yra susieta. Susiejėjas yra fotografas, susiejėjas yra žiūrovas. Susiejėjas yra galerijos siena, galerijos erdvė, rodomo pavadinimas. Neabejotinai ir tekstas (raktažodis), užtvirtinantis vaizdus, juos sukabinantis į idėją, į bendratį. Kurią jau valia vartoti ir ja tikėti.

 

                                               þ

 

    Dažniausiai, tai yra beveik ir beveik visada už gyvenimą atsiskaitome daiktais, pinigais, priemonėmis, paslaugomis, veiksmais, rezultatais, pasiekimais.

    Nes kai klausiama „Kaip gyveni?“, dažniausiai atsakoma, kas nuveikta ar veikiama.

   Tačiau niekada neatsakoma: saulėta / lyja / debesuota. O jeigu taip ir pasakome, tatai įvardindami turime omenyje viso labo pageidaujamas ar nepageidaujamas sąlygas. Trukdančias ar padedančias mūsų „egzistenciniams“ veiksmams.

 

 

                                               þ

 

 

    Būtį diriguojančios mergaitės rankos! Pranašaujančios, buriančios, vedančios – lyg savo būsimą gyvenimą, savo likimą. Taip leidžiančios motinai būti kaip motinai, ir tėvui leidžiančios būti kaip tėvui.

    Gyvenimas svetur irgi yra buvimas. Gyvenimas kitiems, taip ir neturint gyvenimo sau?

   Visas praeities ar ateities tikėtinas stabilumas yra šiandienos efemerija. Ko nors netekimas, ko nors vylimasis nėra manęs ir tavęs, šią akimirką nesančių, laikymasis.

 

 

                                                 þ

 

 

   Kuri regimybė yra garantuota?

   Mūsų vaizduotė pati manipuliuoja erdve ir objektais. Perkeisdama mūsų jutimą(si). Įprastas, statiškas žinojimas, įvedus kitus faktus, susvyruoja. Ėmusios abejonės arba sukonstruoja jau kitą tiesos statiką, arba kuria pasipriešinimą intervencijai