Visut visose mitologijose ir religijose egzistavo / egzistuoja požeminis pasaulis. Graikai plačiausiai išlaisvino vaizduotę, sukurdami ne tik mirusiųjų buveinę - Hado karalystę, bet paplukdė ir upes Letę, Stiksą, Acheroną, „įdarbino“ keltininką Charoną.

 

     Visgi žmogus negali apsieiti be požemio. Kaip ir be dangaus. Nors gyvųjų ėjimas / brovimasis po žeme yra nenatūralus veiksmas. Tai sliekų, kurmių ir šaknų privačios valdos. Gi žmogui kibirkščiuote kibirkščiuoja nervai, todėl jis kasa (sau) duobes. Ir netgi prisikasa iki vandens, prisikasa iki naudingų išteklių. Būtent pragmatinis interesas ir privedė žmogų prie rūsių, prie požemių, prie katakombų, prie slėptuvių. Aha, galop ir prie didžiojo nerimo. Nepaisant, kad požeminį pasaulį žmogus užvaldė ir juo disponuoja, bet dėl to jam pačiam nepalengvėjo. Netikrumo ir nejaukumo efemeriška jausena niekur neištirpo.

 

     Viena iš tokių požeminių vietų yra automobilių stovėjimo aikštelės. Būtent jas ir sufotografavo, būtent jas ir demonstruoja Edis Jurčys. Pagrindinis šių vaizdų koziris yra tai, kad požeminės vietos yra tuštutėliausios. Ėgi mat užfiksuotos visuotinio nosies iš namų nekišimo laikotarpiu, visuotinio sąskliausčio periodu.

 

     Parodoje regimų Jungtinių Amerikos Valstijų požeminės automobilių stovėjimo erdvių interjerai neišvaizdūs. Architektų projektuotos požeminės funkcinės zonos neturi jokio stiliaus. Po žeme stilius nereikalingas. Po žeme nereikalingas grožis, nereikalinga estetika. Paprasčiausiai tariant, tai tiesiog civilizacijos urvai, apzulinti bunkeriai. Kvadratinių metrų kvadratiniai metrai po žeme, keturkampės kolonos, apvalios kolonos, laikančios viršutinį urbanistinį šiuolaikinį pasaulį.

 

     Regiu, visiškas štilis! Čia galiojančios taisyklės dabar yra beprasmės, nes nėra kam jų vykdyti. Pastebimiausiai kliudančios žiūrovo akį yra riebios rodyklės, nurodančios privalomą kryptį. Perspėjančiai „klykčiojanti“ geltona ir draudžianti raudona. Sumažinti greitį, pristabdyti. Sukti į dešinę, sukti į kairę, sukti iš naujo! Po velnių, kontroliuoti nėra ką. Tačiau kontrolės jausmas išlikęs gajus. Regis, iš už kampo bet kurią akimirką gali išnirti uniformuotas, net, tikėtina, ginkluotas vaiduoklis. Tų požeminių aikščių akiračiuose prasiskverbianti ūkinga šviesa nė kiek neguodžia.

 

     Edžio Jurčio sufotokolekcionuotos požeminės automobilių aikštės ničnieko negali papasakoti. Istorija yra nutraukta. Čia nėra ką kalbėti apie atmintį, apie prisiminimus. Čia urduliavusi ūži daugiskaita, viręs knibždėlingas bendrabūvis akimirksniu virto spengiančia tylos zona.

 

     Pasaulyje paskelbtas karantinas dirbtinai sukūrė tuštumą. Dirglią, nerimastingą, išgąstingą, netgi klaikią.

Valstybių priimti įstatymai ir paskleista mirties baimė paprasčiausiai „iššlavė“ žmoniją iš viešumos. Šiame laike sukūrus visuotinę fizinę ir dvasinę tuštumą, daugelis žmonių atsitokėjo asmeninėje tuštumoje. Tam tikra prasme ši blokada pagelbėjo atskiram žmogui atsekti tiesą, kad jis yra viso labo absoliučiai nereikšmingas statistinis vienetas. Taip pat suteikė progą suvokti ir patirti, kad tuo metu grožio, šlovės, turto demonstravimas lygus beveik nuliui. Ekonomika, pelnas, rentabilumas virto bezdalais.

 

     Iš žmonių eliminavus veiksmo, judesio galimybę, jie prarado „savastį“. Nes žmogus buvo įtikėjęs, įsijautęs, kad pilnas, reikšmingas, svarus esąs tik visuomenės „pilnatvėje“ – nuolatiniame triukšme, konkurencijoje, spūstyse, piniginiuose daiktiniuose santykiuose.

 

     Žmonės įgyvendino ir įgyvendina civilizaciją, kad būtų laisvesni, kad būtų laimingesni. O taip pat – net nesuprasdami, vengdami to pripažinimo – žmonės kuria civilizaciją, kad pabėgtų nuo neramumo, nuo baimės, nuo akistatos su tyla ir su savimi.

   Žmonėms, neprikaustytiems civilizacijos, tuštuma niekada nebuvo trūkumas, nerimas ar baimė. Pievos juk ir yra tuštuma, laukai yra tuštuma, miškai yra tuštuma, jūra yra tuštuma, vėjas yra tuštuma. Argi kas bijo tuščio lauko, argi kas bijo jūros be laivų, argi kas bijo dykumos be kupranugario? Nes pačiam gyvenimui, pačiai gyvybei, pačiai gamtai tuštuma yra esminė savastis. Imtiniausiai nuo atomo iki visatos.

 

     Tuštuma yra žmogaus suvokties, žmogaus refleksijos, žmogaus dispozicijos kategorija. Dviprasmiškai suvokiama, naudojama perskirtose plotmėse – fizinėje ir dvasinėje. Neginčytina, tačiau didžiuma jokiu būdu nesutiktų, kad šios sferos yra absoliučiai persipinančios / įsipinančios.

 

     Šiuo atžvilgiu Edžio Jurčio fotografijose pradinis atspirties taškas yra materialus – požeminės automobilių stovėjimo aikštės. Fotografas koncentruoja savo ir mūsų dėmesį į objekto ertmę, jo tuščiaviduriškumą. Kuris štai ir turėtų būti suprantamas / suprastas kaip tuštuma. Tačiau kodėl tušti pastatai, viešbučiai, koncertų salės, angarai, stotys, ligoninės yra gąsdinantys? Kodėl tuščios erdvės paprastai būtinos užpildyti, užgriozdinti, užimti?

 

     Nors jos gąsdina ne dėl to, kad dabar tuščios. O dėl to, kad mes automatiškai įpratę, kad jose būna / turi būti objektų ir žmonių. Taigi ne pati patalpų tuštuma, o „žinojimas“, kad ji neturėtų būti tuščia ir prikviečia tą tuštumos gyvatę, kuri fenomenaliai ryja savo uodegą. Tatai sukelia mumyse sąmyšingą jutimą, kuriame yra įvairių – prarasties, netekimo, nežinios, neaiškumo, vilties – prieskonių.

 

     Tuštuma tampa siurbianti, gožianti, smaugianti, kada ji organizuota. Tai yra kada ji suvokiama kaip atskirybė nuo vienio, nuo visumos. Kai ji „priimama“ atstumiant ir vengiant. Tai yra esant joje / būnant ja, bet priešinantis jai. Toks tatai prieštaringas ir nemaloniai kirbinantis esamumas.

 

      Ir tikima, tikima, tikima, kad gyvenimo tuštumas reikia užpildyti, ir tik tada bus pilnatvė. Visa žmonijos laimės, džiaugsmo, meilės tikyba taip ir sukurta – kad tik nebūtų tuščia, kad tik būtų pilniau, pilniau, pilniau.

    Tačiau gelmingoji, magiškoji tuštuma niekam ir niekaip nepriklauso. Ji ne forma, ji ne pavidalas. Ji net ne įdaras mūsų patiriamos emocijos bandelėje. Ji yra tiesiog. Vien tik tų tuštumų, tuštumėlių, tarpų, pauzių dėka egzistuoja visas pasaulis ir mūsų suvokiamas gyvenimas. Kai miegame, tėra sąmonės tuštuma. Tarp natų yra pauzės. Tarp raidžių ir žodžių yra tarpeliai. Tarp įkvėpimo ir iškvėpimo yra tobulas niekas. Todėl telieka visa tai pasveikinti.

 

     P. S. Google paieškoje man įrašius „Tuštuma“, išsyk stryktelėjo straipsnio „Tuštuma sieloje: ką daryti?“ nuoroda. Spustelėjus ją, kaipmat dar nepradėtą domėtis tekstą pridengė reklaminis atsakymas „Pirkite bet kurios rūšies aliejų „Floriol“ ir laimėkite vieną iš trijų prizų, kurių kiekvieno vertė yra 200 eurų.