#Laikonėra. Jeigu taptume patersonais
Nuo rugsėjo mėnesio socialiniame tinkle „Facebook“ veikia diskusijų platforma #Laikonėra, kurioje kiekvieną dieną fotografijomis apsikeičia Remigijus Treigys ir Benas Šarka. Kas mėnesį šie pašnekesiai vaizdais perkeliami į vieną skaitmeninio fotografijų albumo dalį, kuriame, be fotografijų, pateikiamos ir menotyrinės įžvalgos (tekstas – Danguolė Ruškienė, sudarymas – Vladas Balsys, leidėjas – „Kūrėjų sąjunga“). Neseniai buvo pristatyta 3-ioji albumo „Laiko nėra“ dalis. Iki metų pabaigos, kada pasibaigs projektas, bus paskelbta paskutinė – 4-oji šio skaitmeninio leidinio dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Panašaus pobūdžio pašnekesiai virtualioje erdvėje tarp R. Treigio ir B. Šarkos vyksta ne pirmą kartą. Pirmieji tokie jų pokalbiai socialiniuose tinkluose pasirodė dar 2018 metais („Vidurnakt ir giliau“). Jau tada šie menininkai reguliariai keitėsi vaizdais, kartais palikdami trumpus tekstinius komentarus, čia pat leisdami įsiterpti ir žiūrovui. Nors tąkart dar nebuvo būtinybės apriboti gyvą, tiesioginį bendravimą, jie aktyviai tyrinėjo socialinių erdvių galimybes bendraudami per atstumą tiek tarpusavyje, tiek ir su internautais. Kiekvieną dieną, vidurdienį, vienas iš jų įkeldavo savo fotografiją, adresuotą kitam, taip užmegzdamas kontaktą ir nurodydamas pokalbio kryptį. O kitas vidurnaktį pateikdavo atsakymą. Prasidėjęs tarsi savaime šis procesas truko daugiau nei pusantrų metų. Tokiu būdu internete atsidūrė daugiau nei tūkstantis B. Šarkos ir R. Treigio fotografijų, kurios vėliau buvo atspausdintos ir sudėtos į albumą-dėžutę.
Šios vasaros pabaigoje „Facebook‘e“ atsinaujinęs menininkų bendravimas krypo jau kiek kita linkme. Dabar buvo kalbama apie laiką, jo sąvokas koreguojančius procesus, dėl to kintančius kontekstus ir atsirandančias naujas laiko apibrėžtis. Kad ir kiek dabar stumdomos temos ribos, ji visuomet išlieka ta pati – laikas. R. Treigys ir B. Šarka ir toliau kiekvieną dieną fiksuoja vaizdus iš savo aplinkos. Tačiau, skirtingai nei kiti, taip pat pateikiantys fotografijas socialiniuose tinkluose, jie kasdienių vaizdų fiksavimą atskiria nuo realaus, dokumentinio pagrindo ir kilsteli iki bendresnių sąvokų. Taip jų fotografijose išryškėja kasdienybės poezija. Ta jos dalis, kuri galėtų įkvėpti nekasdieniškiems kasdienio gyvenimo suvokimams, jau atitolusiems nuo varginančios rutinos ir nuobodulio. Todėl laikas čia, kitaip nei įprasta, nei slenka, nei bėga, nei sustoja. Jo tiesiog nebelieka.
Dabar autoriai kur kas laisvesni, neprisirišę prie konkretaus paros meto. Jie bet kada gali pasiųsti žinutę vienas kitam, o atsakymo kartais laukia iki pat dienos pabaigos. Tačiau net ir toks bendravimas išlaiko nuoseklumą – vaizdais keičiamasi kasdien. Kiekvieną dieną „Facebook‘e“ vienas iš jų įkelia savo fotografiją ir taip pradeda pokalbį. Kitas – suranda, užfiksuoja ir pateikia vizualų atsakymą. Čia nepavėluosi, nes nėra sutarto laiko. Tik pernelyg uždelsęs priversi kitą laukti, o internautus nerimauti, kad ryšys tarp autorių pradėjo trūkinėti. Iš pradžių tokie pokalbiai atrodė gana uždarai, tik retais atvejais su savo vaizdiniais ar tekstiniais komentarais į juos įsiterpdavo kiti. Dabar, kai procesas įsibėgėjo, prie menininkų vis dažniau prisijungia jų bendravimą stebintys žmonės. Tai ne tik praplečia jų dialogus iki platesnių diskusijų. Kartais pašaliniai komentarai menininkų pradėtą pašnekesį nukreipia labai netikėta linkme. Tačiau ir tokiu atveju fotografiniai vaizdai kartu su juos lydinčiais tekstais išlieka fragmentiški ir užsidaro kiekvieną kartą baigiantis dienai. Kitą dieną įkeliamas naujas vaizdas, gaunamas kitas atsakymas, vėl komentuojama ir kalbamasi jau apie kitus dalykus.
Kaip ir anksčiau, vaizdų fiksavimas vyksta ten, kur tuo metu yra jų autoriai. Fotografiniai vaizdai kiekvieną kartą ištraukiami iš nesenkančio dienos archyvo. O jų turinys priklauso tik nuo to, ar ta diena praėjo uždarai tarp keturių sienų, ar kelyje – nuolatinėje reginių kaitoje. Tai koreguoja ne tik fotografijų turinį, bet ir autorių matymą. Žymiai įdėmiau analizuojama artima aplinka, kartais prisitraukiant ypač arti, subjektus ir objektus fragmentuojant ar išryškinant iš bendro konteksto iššokusią detalę. Naujai patiriamuose reginiuose keičiantis aplinkai, stebima per atstumą, žvilgsniu ir fotokamera aprėpiant plačiau. Tai nereiškia, kad tokiais atvejais fotografijoje atsiranda daugiau turinio. Anaiptol, kartais jo čia iš viso beveik nelieka. Bet kuriuo atveju atveriama daugiau erdvės, paradoksaliai pasiūlančios autoriui netikėtą galimybę pasislėpti ir su šiuo vizualiu dariniu palikti suvokėją vienumoje. Panašu, kad tokie sprendimai parankesni B. Šarkai, kuris laiko sąvoką linkęs traktuoti kaip tam tikrus šviesos poveikio principus, o tuštumą ramia sąžine pasiūlo kaip prasmių perpildytą terpę. Jo fotografijų žiūrovas laisvas pasirinkti. Jam nebrukamos jokios sąvokos, apibrėžtys, paliekama užtektinai vietos su(si)vokimams. Bet jeigu jis bandys prabėgti šių fotografijų paviršiumi, rizikuos pasijusti apgautas.
Kurią laiko patyrimo formą galima būtų priskirti R. Treigiui? Jo pa(si)renkamą laiką sunkiausia tyrinėti, nes labai dažnai jo iš viso neįmanoma nustatyti. Įprasta, kad R. Treigys savo fotografijoje ne tik fiksuoja, bet papildomomis priemonėmis ir koreguoja ar net keičia laiko patirtis. Tokiu būdu tai užmaskuodamas, tai visiškai atverdamas savo darbų prasmes. Bet tai vyksta ne šįkart. Dabar jo fotografija yra kitokia, joje labai dažnai iš viso nelieka laiko. Autorius pašalina bet kokius ženklus, kurie galėtų jį išduoti. Jis tikslingai kreipia savo fotografinę kalbą į dvejonių teritorijas. R. Treigys neneigia laiko, jis verčia abejoti jo aktualumu. Neformuluoja konkrečios žinutės, tačiau turi konkretų adresatą – B. Šarką, kuriam gali siųsti miglotus, abstrahuotus, daugiasluoksnius ir dviprasmiškus pranešimus, o šis ne tik juos iššifruos, bet ir atsakys. Kartais autoriai taip mikliai susikeičia vietomis ir raiškomis, kad sunku net pastebėti. Pradedi painiotis, kol galiausiai supranti, kad autorystė, raiška, turinys, prasmės, žmonės, žymiai dažniau nei jie pasirodančios skulptūros – nesvarbu, nes tai – tik priemonės, galimybės, progos kalbėtis apie tai, kas vienodai rūpi abiem. Apie laiką. Ne valandas, trukmes, bet jų nebuvimą. Apie gyvenimą, kai laiko nėra.
Naktinei šnektai žemėje B. Šarka pasirenka Jim‘ą Jarmusch‘ą. Ir jau ne pirmą kartą. Todėl šis jo pašnekesys, kaip pats teigia, nesibaigiantis – apie nepertraukiamus, amžinus procesus. Apie tai, kad nesvarbu – dieną ar naktį, buvusiame ar būsimame gyvenime – niekas niekur neartėja. Stovime vietoje. Viename taške susiduria ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Laikas tam tikra prasme išnyksta. O kai jo nelieka, kasdienybę išplėsti pajėgūs ne miglose grimztantys planai ar tuščios kalbos apie pasaulį, bet nebent poezija. Ko gero, tik tapdami patersonais atsikratome aklo siekio judėti pirmyn ir išmokstame ramiai stovėti vietoje. Panašu, kad B. Šarka su R. Treigiu tai jau moka. Nuo tada, kai pirmą kartą prasidėjo jų bendravimas vaizdais.
Šių menininkų vizualinė kalba stebėtinai sklandi ir lengva. Į ją įsitraukiama be didesnių pastangų. Čia tuštumą ir tuščiažodžiavimą keičia šviesa. O ji, patinka tai ar ne, nurodo viltį. Remigijus pastato sandėlį Beno auksui, nes Benas jo turi daug ir sandėlis jam reikalingas. Todėl jis atsidėkodamas Remigijui rašo meilės laišką, sustingusį vaizde (Lūpos ir dantys atrado), o Remigijus jau laukia parengęs tam laiškui talpyklą. Ir galiausiai, kadangi niekas niekur neartėja, o ir laiko nėra, jie tiesiog išeina pirkti raugintų kopūstų... Beno pozicija „Ieškok draugo bėdoje, laimėje jis pats atsiras“ ne tik pasiteisina, bet ir tampa savotišku moto, kuris juo toliau, juo labiau autorius atpalaiduoja nuo realaus pagrindo ir suteikia galimybę kalbėti apie tai, kas paprastai prasprūsta, dingsta ir ką darosi vis sunkiau nustverti. Apie poeziją. Ne žodžiais, ne knygose. Apie poeziją konteineriuose, purvynuose, rūkuose ir momentiniuose blyksniuose. Apie tokią poeziją, kuri įmanoma visur, net sėdint užsidarius namuose. Ir čia jau lengva patikėti, kad pakilęs aukštyn nebūtinai krisi žemyn. Bet tam reikia tapti patersonais.
Skaitmeninis albumas:
Diskusijų platforma: https://www.facebook.com/hashtag/Laikonėra
Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/
R. Treigys. Laiko nėra, 1 dalis, 2020
B. Šarka. Laiko nėra, 1 dalis, 2020
R. Treigys. Laiko nėra, 2 dalis, 2020
B. Šarka. Laiko nėra, 2 dalis, 2020
B. Šarka. Laiko nėra, 3 dalis, 2020
R. Treigys. Laiko nėra, 3 dalis, 2020
