Pastaraisiais dešimtmečiais itin populiarus ir naudojamas metodas, kai iš fakto, iš įvykio, iš istorijos konstruojamas meno kūrinys. Šiuolaikinių menininkų darbo medžiaga yra socialinė aplinka. Tai vadinamas meninis tyrimas. Ką reiškia meninis tyrimas, valia domėtis čia https://artnews.lt/pirmasis-pokalbis-apie-menini-tyrima-kodel-gi-menininkui-reiktu-vel-i-akademija-22912 (menotyrininkė Agnė Narušytė klausinėja tyrėją Vytautą Michelkevičių).

 

     Būtent šiam meno rinkoje vyraujančiam žanrui priskirtina ir Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“.

 

     Priežasčių ieškojimai, kaltųjų paieškos, susiklosčiusios aplinkybės, visut visutėliai tyrimai ir skrodimai vykdomi post factum. Šios parodos autorė iškapstė (galimai) viską, kas susiję su jos tyrimo atskaitos tašku – gimtojoje Narvoje veikusiu, prieš dešimtmetį uždarytu tekstilės fabriku. Išlandžiojo patalpas, surinko fotostendus, aplankė fabriko darbuotojus, juos išklausinėjo, pervartė jų fotoalbumus, perskaitė jų užrašus.

 

     Šisai Marijos Kapajevos (į)vykdytas sumanymas neabejotinai išsamus ir paveikus jau vien dėl to, kad nėra laužtas iš piršto. Mat josios tėvai irgi dirbo tame tekstilės fabrike (mama netgi dizainerė). Mažajai Marijai fabrikas neabejotinai buvo antrieji namai ir žaidimų ir svajojimų aikštelė.

 

     Kur kas sudėtingiau būtų sukurti “gyvą“ istoriją iš šiomis dienomis dūzgiančio tekstilės fabriko. Tektų rašyti daug prašymų, tikslo paaiškinimų, leidimų, sutikimų, skambinti itin atsakingiesiems ir mažiau atsakingiems. Dabar dirbantieji nekalbėtų atvira burna, bijodami pakliūti į akiratį, į galimą nemalonę imtinai iki darbo praradimo.

 

     2017 metais M. Kapajeva, kviesdama dirbusiuosius fotografuotis prie fabriko vartų, „priverstinai“ vėl pakėlė dulkių tumulus, prisiminimų nuosėdas, sudrumstė „mirusią“ praeitį. 160 atėjusiųjų susitikti turėjo progą iš naujo viską priimti už gryną pinigą. Tai būtojo laiko revizija, kuriai žmonės geranoriškai sutiko (paprastai sutinka). Matuotis išaugtus drabužius, draskyti šašus, saldžiai ragauti praeities netektis kaip dabarties realiją. Nes žmonės yra radikaliai užsispyrę „gyventi“ praeitimi. Praeitis jiems yra didžiausias stabilumas.

 

     Pasaulio, žmonijos įvairiausios struktūros kuriamos / sukurtos ką nors nuveikti, įveikti, užveikti. Sąjungos, bendrovės, bendrijos, organizacijos, tarybos, valdybos, ministerijos, departamentai, bažnyčios, policijos, kariuomenės et cetera sukurtos tam, kad atliktų „reikalą“. O reikalas dažniausiai yra smogiamasis, dabarties terminologija tariant, demokratinis. Tai yra – kad valdytų, organizuotų, paskirstytų, perskirstytų. Ir už žingsnio – jau: kad uzurpuotų, naikintų, komanduotų, pultų, vienodintų, išnaudotų. Kitaip manančius, kitaip elgiančius, kitaip meldžiančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius.

 

     Individai „surenkami“, sušaukiami į jėgą, kad organizuotai kovotų prieš kitą jėgą. Individai suviliojami / paviliojami bendran, kad duotų, neštų naudą sumanytojui, lyderiui, manipuliatoriui, grupuotei.

 

     Minia „parduoda“ minią, minia „perka“ minią. Minia visada nesavarankiška. Kolektyvas visada yra marionetinis. Už virvučių tampomi kiekvieno instinktai, refleksai, nuotaikos, nervai, norai, svajonės, įsivaizdavimai.

 

     Tam tikrų struktūrų vadovai, direktoriai ar už jų slepiantys pilkieji kardinolai bet kada ir bet kaip gali „sužaisti“ pavaldiniais. Išbraukti iš sąrašo, įtraukti į sąrašą, paprasčiausiai anuliuoti. Tą akivaizdžiausiai demonstruoja Marijos Kapajevos eksponuojamuose fotostenduose iškirpti darbuotojai. Iškirpti ir suanoniminti.

 

     Ypač jeigu žmogus yra nelojalus, neparankus, ypač jeigu jis principingas, jeigu jis mąstantis, jeigu jis laikantis savo tiesos. Toks dažniausiai ir yra išpjaunamas, išspjaunamas, išujamas, išpisamas.

 

     Iš esmės mes jau vieni kitiems esame anonimai. Nežinomas namo, kuriame įsigijome butą, mūrininkas. Nežinomas elektrikas, įrengęs instaliaciją. Nežinomas kepėjo vardas, kurio duoną nusipirkome prekybos centre. Nežinoma melžėja, kurios prižiūrėtos karvės pieną parduoda „Rokiškio pienas“.

 

     Asmeninė atmintis versus kolektyvinė atmintis? Manding, asmeninė patirtis veik neegzistuoja. Ją „sukuria“ sociumo bendratis – lopšelis, darželis, kiemas, mokykla, universitetas, sporto klubas, darbovietė etc. Darbas yra šeimos narys. Iš darbo parnešamos pokalbio temos. Iš darbo parnešamas nuovargis, erzulys, pyktis. Ir šiame Marijos Kapajevos meniniame tyrime visos darbuotojų asmeninės patirtys ir išgyvenimai yra tekstilės fabriko aritmetikos trupmena. Asmeninio gyvenimo mažėjimas priklauso nuo darbo laiko vardiklio didėjimo.

 

     Parodos autorė per skaidrių projektorius eksponuoja išpreparuotas kolektyvines nuotraukas. Tai yra rodomas tik vienintelis žmogus, šalia kurio, vokiama, būta stovėjusiųjų. Tokiu būdu bandoma grąžinti individuali būtis, bandoma klusti asmeninės atminties. Fabriko darbuotojas išlukštenamas iš darbo aplinkos kiauto. Pažiūrėkime, kiek lieka žmogaus be profesijos įspaudo? Kiek ir kaip mes kiekvienas jaučiamės be darbo „būtinybės“? Kam ir kiek išvis reikalinga gyvybė, nenešanti naudos?

 

Savuose gyvenimuose esame dirbtinai „priauginti“ / „priaugę“ prie kitų. Per amžių amžius vykdoma permanentinė kolektyvizacija. Keičiasi viso labo tik pavadinimai ir profiliai. Pats vienas žmogus ničnieko nereiškia. Atskiras žmogus dažniausiai neįdomus, jeigu kam nors nepriklauso. Todėl reikia žmogų „pagerinti“, tai yra socializuoti, paversti jį, anot Aristotelio, politiniu gyvūnu. Paaukštinti jį pareigomis, titulais, statusais, žinomumu, turtingumu etc. Apie tai ir Sigito Parulskio eilėraščio eilutės:

 

 

                                                   prikalti žmogų prie slenksčio

                                                    prie durų skambučio, prie

                                                   kaminų, prie staklių, prie stalo

                                                   televizoriaus, knygos, prie

                                                  butelio

 

                                                   prikalti žmogų prie paklodės

                                                   prie makaronų, prie skalbinių

                                                   laikraščių, dulkių

                                                  siurblio, vorų, prie spąstų

                                                   prie pasivaikščiojimo, prie tylėjimo

                                                   dviese, prie cigaretės

 

                                                      [...]